Plačialapė filirėja (Phillyrea latifolia) yra alyvmedinių (Oleaceae) šeimos augalas.

     Tai tankiašakis, rutuliškos formos krūmas arba nedidelis medis, pasiekiantis kelių metrų aukštį. Augalo kamienas ir senesnės šakos yra padengtos pilkai ruda, smulkiai supleišėjusia žieve. Jauni, vienmečiai ūgliai yra lygūs, šviesiai žalsvi arba gelsvai rudi, vėliau tamsėjantys. Lapai yra išsidėstę poromis vienas priešais kitą, trumpais koteliais prisitvirtinę prie šakelių. Lapų lakštai yra kiaušiniškos formos, odiški, blizgantys ir tamsiai žali viršutinėje pusėje. Apatinė lapo pusė yra matinė, šviesesnio, pilkšvai žalio atspalvio, su aiškiai matoma centrine gysla. Lapo kraštai yra smulkiai dantyti, o pati viršūnė užsibaigia trumpu, smailiu spygliuku. Smulkūs, gelsvai balti žiedai yra varpelio arba taurelės formos, su keturiomis giliai įskeltomis skiltimis. Šie žiedai telkiasi į trumpas, tankias, rutuliškas kekes, išaugančias tiesiai iš lapų pažastų. Subrendę vaisiai yra taisyklingi, rutuliški, blizgantys, melsvai juodos spalvos kaulavaisiai, primenantys mažas uogas. 

     Ši rūšis yra viena iš pagrindinių kietalapių krūmynų bei retmiškių sudedamųjų dalių. Ji auga kartu su akmeniniais ąžuolais (Quercus ilex), laukiniais alyvmedžiais ir kadagiais. Natūraliai aptinkama sausuose, uolėtuose, eroduotuose pietiniuose šlaituose. Augalas geriausiai veši kalkinguose, akmeninguose dirvožemiuose, tačiau toleruoja ir rūgštinius substratus. Augavietėms būdingos karštos, sausos vasaros ir švelnios, drėgnos žiemos. Augalas pasižymi dideliu gebėjimu toleruoti druskingus pajūrio vėjus. Tai daugiametis, lėtai augantis, kietalapis augalas, galintis išgyventi šimtmečius. Odiški lapai su stora kutikule ir vaškiu sluoksniu apsaugo augalą nuo per didelio vandens garinimo per vasaros karščius. Miško gaisro metu visiškai sudegus antžeminei daliai, augalas labai greitai ir galingai atželia iš po žeme esančio gumbo bei gilios šaknų sistemos. Ši savybė daro ją kritiškai svarbia rūšimi nuniokotų ekosistemų atkūrimui. Augalas yra hermafroditas (žiedai turi ir vyriškuosius, ir moteriškuosius organus), žydi ankstyvą pavasarį ir yra apdulkinamas vėjo bei vabzdžių. Sultingi vaisiai rudenį tampa svarbiu maisto šaltiniu migruojantiems paukščiams, kurie kartu išnešioja ir sėklas. 

     Plačialapė latifolia aptinkama visoje Iberijos pusiasalio teritorijoje (Ispanijoje, Portugalijoje), Prancūzijoje, Italijoje, didžiojoje Balkanų pusiasalio dalyje (Albanijoje, Graikijoje, Bulgarijoje, buvusios Jugoslavijos šalyse) bei Viduržemio jūros salose (Korsikoje, Sardinijoje, Sicilijoje, Kretoje, Balearų salose). Natūralios populiacijos auga Maroke, Alžyre, Tunise ir Libijoje. Paplitusi Turkijoje, Kipre, Sirijoje, Libane, Palestinoje ir Izraelyje. Kaip atvežtinė (introdukuota) rūšis, ji yra sėkmingai prigijusi Kanarų salose. Taip pat nuo XVI amžiaus šis augalas dekoratyviniais tikslais auginamas ir kultūrinamas Didžiosios Britanijos bei kitų Vakarų Europos šalių botanikos soduose bei parkuose.