Šikšniukas nykštukas (Pipistrellus pipistrellus) yra lygianosinių (Vespertilionidae) šeimos šikšnosparnių rūšis. Tai viena mažiausių ir labiausiai urbanizuotų šikšnosparnių rūšių Europoje. 

     Tai itin mažas šikšnosparnis, kurio kūno ilgis siekia vos 35–52 mm, o svoris svyruoja nuo 3 iki 8 gramų. Jo dilbio ilgis yra 28–35 mm, o išskleistų sparnų plotis – 180–240 mm. Kailiukas nugaros pusėje yra tankus, trumpas, tamsiai rudas, kaštoninis arba pilkai rudas, be ryškaus gelsvo ar auksaspalvio atspalvio. Pilvo pusė yra šviesesnė, pilkšvai ruda. Skraidomoji plėvė, ausys ir snukutis yra labai tamsūs, juosvai rudi. Ausys trumpos, trikampės, suapvalintomis viršūnėmis. Ausies oželis (tragus) yra trumpas, suapvalinta viršūne, suplotas ir šiek tiek palinkęs į vidų. Nuo Natuzijaus šikšniuko (Pipistrellus nathusii) patikimai skiriasi trumpesniu dilbiu, o nuo šikšniuko mažylio (Pipistrellus pygmaeus) – pagal dantų morfologiją bei kitus anatominius požymius. 

     Šikšniukas nykštukas labai dažnai apsigyvena gyvenvietėse, miestų parkuose, soduose, taip pat miškų pakraščiuose netoli vandens telkinių. Slėptuvėms naudoja pastatų plyšius, pastoges, palangių tarpus, rečiau – medžių dreves ar inkilus. Maitinasi ore pagautais smulkiais skraidančiais vabzdžiais: uodais, gumbauodžiais, smulkiais drugiais, cuodais trūkliais ir vabalais. Medžioja ankstyvoje prieblandoje, skraidydamas žemai, labai greitais ir manevringais judesiais palei pastatų sienas, medžių lajas ar gatvės žibintus. Skleidžia ultragarso signalus, kurių maksimalios energijos dažnis fiksuojamas 43–47 kHz intervale (tai pagrindinis akustinis skirtumas nuo šikšniuko mažylio, kurio dažnis siekia 55 kHz). Priešingai nei tolimas migracijas vykdantis Natuzijaus šikšniukas, šikšniukas nykštukas yra sėslesnė arba artimas migracijas vykdanti rūšis. Žiemoja gausiomis grupėmis pastatų plyšiuose, rūsiuose, uolų plyšiuose ar tuneliuose, kur sėkmingai praleidžia žiemą hibernacijos būsenoje. Poravimosi sezonas prasideda vasaros pabaigoje ir trunka visą rudenį (nuo rugpjūčio iki spalio mėnesio). Subrendę patinai užima specifines teritorines slėptuves pastatų plyšiuose ar inkiluose ir iš jų skleidžia girdimus bei ultragarsinius socialinius šaukinius, kuriais į savo teritoriją vilioja skraidančias pateles bei formuoja haremus. Po apvaisinimo, patelės kiaušialąstė iškart nėra apvaisinama. Patelė visą rudenį ir žiemą savo lytiniuose takuose išlaiko gyvybingus patino spermatozoidus (vyksta spermatozoidų konservacija). Tikrasis apvaisinimas įvyksta tik pavasarį (balandžio mėnesį), kai patelės pabaigia žiemojimą. Embriono vystymasis ir nėštumas trunka apie 44–50 dienų, priklausomai nuo aplinkos temperatūros ir patelės maitinimosi sėkmingumo. Gegužės mėnesį vaikingos patelės atsiskiria nuo patinų ir buriasi į motinines kolonijas. Šias kolonijas dažniausiai sudaro nuo 20 iki 100 patelių, kurios pasirenka labai šiltas slėptuves: pastatų pastoges, sienų plyšius, erdvėse už medinių apdailos lentelių ar palangių. Birželio viduryje arba pabaigoje patelė dažniausiai atsiveda vieną arba du jauniklius (Lietuvoje dvynukai yra labai dažni). Gimę jaunikliai yra akli, pliki ir sveria vos daugiau nei vieną gramą, tačiau auga neįtikėtinai greitai – motinos pienu maitinami jauni šikšniukai jau po 3–4 savaičių pradeda skraidyti. Liepos pabaigoje jaunikliai tampa visiškai savarankiški. 

     Rūšis plačiai paplitusi visoje Europoje (nuo Didžiosios Britanijos iki Kaukazo rytuose), Šiaurės Afrikoje ir Vakarų Azijoje. Šiaurinė arealo riba Europoje eina per Skandinavijos pietinę dalį. Lietuvoje tai dažna, sutinkama visoje šalies teritorijoje.