Šertviečiai (Polypodiales) yra pati gausiausia ir evoliuciškai pažangiausia papartūnų eilė. Jai priklauso daugiau nei 80 % visų šiuolaikinių pasaulio paparčių rūšių (iš viso apie 8 000–10 000 rūšių) ir beveik visi Lietuvoje natūraliai augantys miško paparčiai. 

     Šių augalų ilgametį sporofitą sudaro šaknys, stiebas ir stambūs, gerai išvystyti lapai. Stiebas dažniausiai yra pakitęs į požeminį arba šliaužiantį šakniastiebį, kurį nuo neigiamo aplinkos poveikio saugo ploni žvyneliai arba plaukeliai. Iš šakniastiebio į dirvožemį išauga pridėtinės šaknys, kurios siurbia vandenį ir jame ištirpusias mineralines medžiagas. Antžeminę augalo dalį formuoja stambūs lapai, turintys sudėtingą išsišakojusių indų sistemą. Jauniems šios grupės lapams būdingas sraigiškas susisukimas pumpure, todėl augdami jie pamažu išsivynioja nuo viršūnėlės link pagrindo.Priklausomai nuo rūšies, subrendusių lapų lakštai gali būti ištisiniai arba, dažniausiai, plunksniškai skaldyti. Šertviečių sporangės yra leptosporanginio tipo – jų sienelė yra labai plona, sudaryta tik iš vieno ląstelių sluoksnio. Apatinėje lapų pusėje sporangės telkiasi į pastebimas grupes, kurios botanikoje vadinamos sorais. Daugelio rūšių sorus iš viršaus dengia ir nuo išorės poveikio saugo speciali plėvelė – induzijus. Kiekviena sporangė turi specialų mechaniškai veikiantį ląstelių žiedą – sutankėjimą, kuris džiūdamas staiga perplėšia sporangę ir iššauna sporas tolyn.

     Drėgnieji atogrąžų miškai yra pats turtingiausias eilės biotopas, kuriame telkiasi didžiausia rūšių įvairovė. Šioje aplinkoje šertviečiai masiškai auga kaip epifitai (ant medžių šakų bei kamienų, nenaudodami dirvožemio). Tokiu būdu jie išnaudoja medžių lajose esančią šviesą ir sugeria drėgmę tiesiai iš oro. Šiaurės ir Pietų pusrutulių vidutinio klimato zonose šertviečiai dominuoja kaip sausumos augalai, užimantys žemutinį miško paklotės ardą. Jų biotopais tampa pavėsingi, drėgni spygliuočių, lapuočių bei mišrūs miškai, upelių slėniai ir šaltiniuotos vietos. Šertviečiai yra gausiai paplitę kalnuotose tropikų ir subtropikų vietovėse (pvz., Andų ar Azijos kalnų miškuose). Čia jie dažnai prisitaiko augti kaip litofitai – įsikuria tiesiai ant samanotų uolų, akmenų atodangų ar stačių šlaitų plyšiuose. Kai kurios specifinės šeimos (pvz., Pteridaceae) yra prisitaikiusios gyventi pusdykumėse, sausose uolėtose vietose ar kserofitiniuose krūmynuose. Šie augalai pasižymi gebėjimu išgyventi ilgalaikes sausras: džiūdami jų lapai susisuka, o gavę lietaus vėl visiškai atgyja. Kai kurios smulkios rūšys (pvz., kalnarūtiniai) yra prisitaikiusios augti senų pastatų mūrų plyšiuose, akmeninėse tvorose ar kapinių tvorų šešėliuose. Šių augalų gyvybiniame cikle dominuoja ilgametis, savarankiškas sporofitas (pats papartis). Lytinei kartai – polaiškiui – išsivystyti ir apvaisinimui įvykti yra būtina skysta drėgmė, nes žiuželiniai spermatozoidai kiaušialąstę gali pasiekti tik plaukdami vandens plėvele. Visi eilės atstovai yra autotrofai, vykdantys fotosintezę žaliuose lapuose. Šertviečiai turi unikalų fotoreceptorių (neochromą), kuris jiems leidžia efektyviai pasisavinti net ir labai silpną šviesą, prasiskverbiančią pro tankią medžių lają. Subrendusias sporas į aplinką aktyviai iššauna mechaniškai suveikiantis sporangės ląstelių žiedas (sutankėjimas). Dėl labai mažo svorio ir aerodinamiškos formos šias sporas vėjas lengvai išnešioja milžiniškais atstumais.