Porcellionidae yra aukštesniųjų vėžiagyvių (Malacostraca) klasės, lygiakojų (Isopoda) būrio šeima. Tai viena didžiausių ir geriausiai žinomų sausumos lygiakojų vėžiagyvių (Oniscidea) šeimų.

     Šios šeimos atstovų kūnas yra suplotas, plataus ovalo formos ir turi charakteringą gruoblėtą, gumburėliais padengtą nugarinį šarvą. Esminis šios šeimos morfologinis skirtumas nuo rutulinių vėdarėlių (Armadillidiidae) yra tas, kad pavojaus atveju jie nesugeba susisukti į sandarų rutuliuką, nes jų tergitų kraštai tam nėra pritaikyti. Nuo tikrųjų vėdarėlių (Oniscidae) jie skiriasi tuo, kad turi tik dvi pseudotrachejų poras, kurios pilvelio apačioje (pleopoduose) matomos kaip baltos dėmės. Porcellionidae galva išsiskiria trimis ryškiomis skiltimis – viena vidurine ir dviem šoninėmis, esančiomis prie pat akių. Jų didžiosios antenos yra sudarytos iš dviejų aiškių stiebelio segmentų (flagelumų), kai tuo tarpu Oniscidae šeima turi tris segmentus. Krūtinės segmento šoninės plokštelės (epimerai) yra nežymiai išlenktos į išorę ir suformuoja apsauginį sijonėlį virš kojų. Pilvelio gale esantys priedai – uropodai – yra ietiškai suplokštėję, ilgi ir toli išsikiša už uodegos plokštelės kontūro, o tai nebūdinga rutuliniams vėdarėliams. Šeimos atstovų vaikščiojamosios kojos yra ilgos ir grakščios, todėl jie geba labai greitai bėgti, kai tuo tarpu rutuliniai vėdarėliai (Armadillidiidae) pavojaus atveju tiesiog sustingsta arba iškart susisuka į rutuliuką. Dėl šių ilgų galūnių ir plokščio kūno Porcellionidae geba labai glaudžiai prisiploti prie substrato, sumažindami garavimo plotą. Galutinis diagnostinis bruožas yra pleonitų (pilvelio segmentų) šoniniai kraštai, kurie tęsia vientisą krūtinės liniją, nesudarydami staigaus susiaurėjimo, būdingo kai kurioms primityvesnėms sausumos vėžiagyvių šeimoms. 

     Šios šeimos atstovai aptinkami įvairiuose biotopuose. Jie gausiai apgyvendina miškų paklotę, aptinkami po pūvančia mediena, po nukritusiais lapais bei po atšokusia gyvų ar džiūstančių medžių žieve. Dalis rūšių (pvz, Porcellio spinicornis) renkasi sausesnes, kalkingas aplinkas – uolų plyšius, akmenynus ar smėlingas pakrantes. Tai ryškūs sinantropai, puikiai prisitaikę prie žmogaus kaimynystės; jie aptinkami rūsiuose, šiltnamiuose, komposto dėžėse, pamatų plyšiuose ir sodo sandėliukuose. Nors jie vis dar yra priklausomi nuo drėgmės, evoliuciškai išvystytos dvi poros pseudotrachejų (atvirų kvėpavimo organų pilvelio srityje) leidžia jiems efektyviai pasisavinti deguonį iš mažiau drėgno oro. Siekdami išvengti kūno išdžiūvimo dieną, jie slepia nuo šviesos ir aktyviai maitintis bei judėti pradeda tik tamsiuoju paros metu, nukritus oro temperatūrai ir pakilus santykinei drėgmei. Šie vėdarėliai yra tipiški pirminiai skaidytojai, kurie pagrindinį vaidmenį atlieka smulkindami pūvančias augalų liekanas (detritą), grybieną, dumblius ir pūvančią medieną, taip paspartindami dirvodaros procesus. Kadangi šie gyvūnai fiziškai negali susisukti į rutuliuką, jų gynybinė strategija remiasi stebėtinai greitu bėgimu, gebėjimu akimirksniu pasislėpti siauruose plyšiuose arba gebėjimu stipriai prisiploti prie substrato paviršiaus. Patelės po sėkmingo poravimosi kiaušinėlius perneša į pilvinėje pusėje esantį skysčiu užpildytą marsupijų (peryklinę kamerą), kur embrionai ir pirmosios stadijos jaunikliai saugiai vystosi kelias savaites iki visiško išsiritimo. 

     Tai kosmopolitai, natūraliai paplitę visuose pasaulio kontinentuose, išskyrus Antarktidą. Gausiausios gentys, tokios kaip Porcellio (apie 190 rūšių) ir Porcellionides (virš 60 rūšių), yra aptinkamos tiek Šiaurės ir Pietų Amerikoje, tiek visoje Eurazijoje bei Afrikoje. Dėl intensyvios žmogaus prekybinės veiklos daugelis rūšių tapo invazinėmis arba sinantropinėmis visame pasaulyje.