Kapinė psichotrija (Psychotria capensis) yra raudinių (Rubiaceae) šeimos augalas. Šis augalas yra vertinamas dėl dekoratyvios išvaizdos, ryškių žiedų ir vaisių, kurie pritraukia gausybę paukščių. 

     Tai yra visžalis krūmas arba nedidelis medis, pasiekiantis nuo trijų iki aštuonių metrų aukštį. Tiesus, liaunas pagrindinis kamienas išsišakoja į horizontalias šakas, padengtas šviesiai ruda arba pilkšva, lygia žieve. Lapai ant šakų yra išsidėstę priešpriešiais, turi trumpus lapkočius ir pasižymi odiška tekstūra. Lapų lakštai yra elipsiški (platūs ties viduriu) ar kiaušiniški (platesni viršūnėje, o link stiebo siaurėjantys), su lygiu kraštu ir smailėjančiu pagrindu bei viršūne. Viršutinis lapų paviršius yra blizgantis, tamsiai žalias, o apatinė pusė pastebimai šviesesnė, išryškinanti geltoną pagrindinę gyslą. Apatinėje lapo pusėje, gyslų kampuose, yra matomos smulkios, plaukuotos kišenėlės, kuriose prieglobstį randa erkutės. Smulkūs, taisyklingi, ryškiai geltoni arba auksinio atspalvio žiedai yra sutelkti į tankias, skėtiškas viršūnines šluoteles. Kiekvienas žiedas turi suaugusį penkiaskiltį vainikėlį, kurio vamzdelio žiotys vidinėje pusėje yra tankiai apaugusios plaukeliais. Mezginė yra apatinė, o iš vainikėlio centro išsikiša liemenėlis su dvilype purka bei prie vamzdelio priaugę kuokeliai. Apvalūs, žirnio dydžio kaulavaisiai auga didelėmis kekėmis ir bręsdami keičia spalvą iš geltonos į raudoną, kol galiausiai tampa blizgantys, juodi. 

     Šis augalas yra tipiškas pomiškio ir miško pakraščių gyventojas, dažniausiai vešintis drėgnuose visžaliuose miškuose, kur medžių laja sukuria nuolatinį šešėlį. Augalas labai dažnai aptinkamas upių slėniuose bei pakrančių miškuose, kur ištisus metus užtikrinama didesnė dirvožemio ir oro drėgmė. Rūšis taip pat geba prisitaikyti prie pakrančių kopų krūmynų bei uolėtų atodangų, esančių drėgnų aukštikalnių pievų zonose. Šiam biotopui būdingas šiltas, bešaltis klimatas ir derlingas, humusingas, gilus dirvožemis, kuris gerai išlaiko drėgmę, tačiau turi gerą vandens pralaidumą. Augalas pasižymi ilgu žydėjimo ir vaisių vedimo laikotarpiu. Po pavasario ir vasaros žydėjimo (nuo rugpjūčio iki sausio mėn.) užsimezgę vaisiai vystosi lėtai ir ant šakų išlieka ilgus mėnesius – nuo sausio iki pat liepos, užtikrindami pastovų maisto šaltinį vietinei faunai. Ryškiai geltona žiedynų spalva bei išskiriamas nektaras vilioja vabzdžius apdulkintojus. Tuo tarpu bręsdami ir spalvą (iš geltonos į raudoną, o galiausiai į blizgią juodą) keičiantys vaisiai yra evoliucinis signalas paukščiams. Miško paukščiai maitinasi šiomis uogomis ir su išmatomis išplatina sėklas visame miške. Lapų apatinėje pusėje esančios domatijos (smulkios ertmės gyslų kampuose) atlieka svarbią biologinę funkciją. Jose apsigyvena plėšriosios erkutės, kurios randa saugų prieglobstį, o mainais valo augalo lapus nuo mikroskopinių parazitinių grybų ir augalėdžių erkių. Augalo audiniuose, ypač lapuose ir šaknyse, gausu antrinių metabolitų – alkaloidų. Šie cheminiai junginiai saugo krūmą nuo ligų sukėlėjų ir neleidžia stambiems žolėdžiams gyvūnams masiškai nugraužti jo lajos. 

     Tai Pietų ir Rytų Afrikos regionų augalas, natūraliai paplitęs teritorijoje nuo Knysnos miškų Pietų Afrikos Respublikoje iki pat Mozambiko, Esvatinio ir Zimbabvės. Šis krūmas dažniausiai auga žemumose bei kalvose, pasiekdamas iki 1500 metrų aukštį virš jūros lygio. Kaip dekoratyvinis krūmas yra auginamas kitų šalių botanikos soduose.