Pilkoji žiurkė (Rattus norvegicus) yra pelinių (Muridae) šeimos graužikas. Tai viena labiausiai paplitusių ir geriausiai prisitaikiusių kartu su žmonėmis gyventi gyvūnų rūšių pasaulyje. 

     Suaugusio gyvūno kūno ilgis siekia 170–280 mm, o kūno masė svyruoja tarp 220 ir 415 gramų. Šio žinduolio nugara yra rusvai pilkos arba pilkai rudos spalvos su charakteringu metaliniu blizgesiu. Apatinė kūno dalis yra pastebimai šviesesnė – gelsvai pilka arba balsva. Žvynuota ir trumpais plaukeliais apaugusi uodega visada yra trumpesnė už graužiko kūną kartu su galva. Gyvūno snukutis yra bukas, o jame esantys čiuopiamieji plaukai (vibrisai) padeda orientuotis aplinkoje. Nedidelės, plaukeliais dengtos ausys yra palyginti trumpos, užlenktos į priekį jos nesiekia akių. Akys yra mažos, tamsios ir pritaikytos matymui prietemoje. Galūnės yra penkiapirštės, o užpakalinių pėdų sandara pritaikyta greitam bėgimui, laipiojimui bei plaukimui. Šios rūšies kailis yra šiurkštokas, gauruotas, o akuotplaukių viršūnės dažniausiai būna tamsesnio ar net juodo atspalvio. 

     Pilkoji žiurkė yra tipiška sinantropinė rūšis. Pagrindinės buveinės apima pastatų rūsius, gyvulininkystės fermas, maisto produktų sandėlius, šiukšlių išpylimo vietas bei miestų kanalizacijos ir nuotekų sistemas. Šiltuoju metų laiku dalis populiacijos pasitraukia į natūralesnius biotopus – upių bei ežerų pakrantes, sodus, daržus ir parkus, kur sėkmingai rausia urvus žemėje. Rudenį, atvėsus orams, graužikai grįžta į šildomus žmogaus būstus ir ūkinius statinius. Skirtingai nuo juodosios žiurkės, kuri mėgsta sausas palėpes, pilkoji žiurkė renkasi drėgnas, žemas, tamsias vietas ir dažniausiai apsistoja pirmuosiuose aukštuose arba požeminiuose komunikacijų tinkluose. Tai sutemų ir nakties gyvūnas, dieną praleidžiantis slėptuvėse ar urvuose. Gyvena hierarchinėmis, teritorinėmis klanų grupėmis. Jos pasižymi baime ir įtarumu naujų objektų (pvz., spąstų ar nuodų) atžvilgiu aplinkoje. Pilkoji žiurkė yra visavalgė. Nors pirmenybę teikia grūdinėms kultūroms ir gyvūniniam maistui, ji lengvai prisitaiko prie bet kokių organinių atliekų. Palankiomis sąlygomis (šildomose patalpose) dauginasi visus metus. Nėštumas trunka 21–24 dienas. Viena patelė per metus gali vesti iki 5–6 vadų, o vadoje vidutiniškai būna 6–12 jauniklių, kurie lytiškai subręsta jau po 3–4 mėnesių. Laukinėje gamtoje šie graužikai retai išgyvena ilgiau nei 1–1,5 metų, nors nelaisvėje ar laboratorinėmis sąlygomis gali pasiekti 3 metų amžių. 

     Rūšis yra kilusi iš Šiaurės Kinijos bei gretimų Rytų Azijos regionų. Prekybiniais laivais ir sausumos keliais pilkoji žiurkė pradėjo sparčiai plisti po pasaulį. Europą ji pasiekė maždaug XVII amžiuje. Šiuo metu rūšis yra aptinkama visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Ji dominuoja visoje Europoje ir didžiojoje Šiaurės Amerikos dalyje.