Kanarinis gluosnis (Salix canariensis) yra gluosninių (Salicaceae) šeimos medis. Tai Makaronezijos endemikas, augantis tik Kanaruose ir Madeiroje. Šiuolaikinėje botaninėje klasifikacijoje jis laikomas gyslotalapio gluosnio (Salix pedicellata) porūšiu – Salix pedicellata subsp. canariensis. Tačiau, Kanarų botanikai neprieštaraudami tarptautinei nomenklatūrai, salų viduje saugo ir puoselėja Salix canariensis kaip nepriklausomą savo floros simbolį. 

     Tai vasarą žaliuojantis (lapus metantis) krūmas arba nedidelis medis, galintis užaugti iki 10–15 metrų aukščio. Turi trumpą kamieną, kuris šakojasi prie pat žemės, ir ilgas, lanksčias šakas. Lapai paprasti, pailgai lancetiški, iki 15 cm ilgio ir 2–3 cm pločio. Viršutinė lapų pusė yra žalia ir lygi, o apatinė – balzgana, tankiai apaugusi švelniais, šilkiškais plaukeliais. Tipinis gyslotalapis gluosnis (Salix pedicellata subsp. pedicellata), augantis Ispanijoje, Italijoje ar Šiaurės Afrikoje, ilgainiui numeta plaukelius. O salų porūšio (canariensis) apatinė lapų pusė visada išlieka tankiai apaugusi baltais, šilkiškais plaukeliais, net lapui visiškai užaugus. Lapai pasižymi itin ryškiu, reljefišku gyslotumu – turi bent 10–12 porų stipriai išreikštų šalutinių gyslų. Augalas yra dvinamis, vyriški ir moteriški žiedynai (žirginiai) auga ant skirtingų medžių. Jaunų medžių žievė yra lygi, pilkšvai balta, o vėliau, medžiui senstant, ji supleišėja. 

     Kanarų gluosnis yra drėgmamėgis augalas, kurio išlikimas tiesiogiai priklauso nuo nuolatinio vandens prieinamumo. Jis formuoja unikalias, labai retais atvejais salose aptinkamas upines giraites. Auga giliuose, drėgnuose kalnų tarpekliuose, šaltinių ištekėjimo vietose ir prie nuolatinių ar pusiau nuolatinių upelių vagų. Dažniausiai aptinkamas 200–1000 metrų aukštyje virš jūros lygio. Ši zona idealiai sutampa su Makaronezijos laurų miškų ir drėgnųjų viržynų paplitimo arealu. Subtropinis, švelnus klimatas, pasižymintis dideliu oro drėgnumu, kurį palaiko šiaurės rytų pasatai (nuolatiniai rūkai). Vulkaninės kilmės dirvožemis, turtingas organinėmis medžiagomis, tačiau nuolat sudrėkintas arba užliejamas. Šaknų sistema veikia kaip natūralus tinklas, kuris sutvirtina stačius tarpeklių šlaitus, apsaugo nuo žemės nuošliaužų ir stabdo stiprią upelių eroziją per žiemos liūtis.  Žydi žiemos pabaigoje ir ankstyvą pavasarį (sausio–balandžio mėnesiais), dažniausiai dar prieš pasirodant naujiems lapams arba kartu su jais. Žiedai išskiria nektarą, todėl juos apdulkina vabzdžiai – daugiausia bitės ir kiti vietiniai skraidantys vabzdžiai. Vėjas atlieka tik šalutinį vaidmenį. Apvaisinti moteriški žiedai subrandina vaisius – dėžutes. Jos atsidaro ir išlaisvina itin smulkias sėklas, turinčias ilgus, šilkinius plaukelius. Sėklas išnešioja vėjas ir vandens srovės. Sėklos gyvybingos išlieka labai trumpai (tik kelias dienas), todėl turi iškart nukristi ant šlapio dirvožemio, kad sudygtų. Nors priklauso vasarą žaliuojantiems augalams, dėl švelnaus Kanarų klimato lapus meta labai vėlai rudenį arba trumpam žiemos metu. Šilčiausiose augavietėse gali elgtis kaip pusiau visžalis medis. Puikiai dauginasi atžalomis ir nulaužtomis šakomis. Per potvynius nulūžusios ir srovės nuneštos šakos, įstrigusios šlapiame smėlyje ar akmenyse, greitai išleidžia šaknis ir sukuria naujus klonus.