Santaliečiai (Santalales) yra magnolijainių (Magnoliopsida) klasės erškėčiažiedžių (Rosidae) poklasio augalų eilė, kuriai priklauso žinomi parazitiniai augalai, tokie kaip santalai ir įvairios amalų rūšys. Ši eilė išsiskiria tuo, kad beveik visi jos atstovai yra parazitai arba pusiau parazitai. 

     Augalai gali būti medžiai, krūmai ar žolės. Dauguma rūšių yra visžalės. Svarbiausias morfologinis bruožas - tai pakitusios šaknys - siurbtukai, kuriais augalas prisitvirtina prie šeimininko ir siurbia vandenį bei maisto medžiagas. Lapai dažniausiai paprasti, vientisi, be prielapių. Išsidėstymas gali būti priešinis arba pražanginis. Kai kurių parazitinių rūšių lapai yra virtę smulkiais žvyneliais.  Žiedai dažniausiai smulkūs, aktinomorfiniai (spindulinės simetrijos). Jie gali būti dvilyčiai arba vienalyčiai. Apyžiedis dažnai supaprastintas. Daugeliui rūšių būdingas tik vienas apyžiedžio ratukas, o tikroji taurelė dažnai išnykusi arba virtusi nedideliu krašteliu, vadinamu kalikulu (calyculus). Kuokelių skaičius dažniausiai sutampa su apyžiedžio lapelių skaičiumi, ir jie išsidėstę priešais juos. Mezgynė dažniausiai apatinė arba pusiau apatinė. Vaisiai dažniausiai kaulavaisiai, uogos arba riešutėliai. Unikalu tai, kad daugelio santaliečių sėklos neturi kieto apvalkalo. Jas dažnai supa lipni medžiaga (viscinas), padedanti sėkloms prikibti prie medžių šakų. 

     Atogrąžų ir paatogrąžių miškuose aptinkama didžiausia rūšių įvairovė. Drėgnuose miškuose dominuoja stambūs stiebų parazitai ir epifitinės formos. Santalmedžiai dažnai auga sausose, uolėtose vietose, gerai drenuojamuose dirvožemiuose, kur jų šeimininkais tampa atsparūs sausrai medžiai. Vidutinių platumų miškuose Europoje ir Šiaurės Amerikoje amalai dažniausiai renkasi lapuočių (beržų, obelų, tuopų) arba spygliuočių (pušų) lajas. Kai kurios žolinės rūšys (pvz., Thesium) aptinkamos atvirose pievose, kur parazituoja ant žolių šaknų. Santaliečiai yra viena įdomiausių grupių augalų evoliucijoje, nes čia susitinka įvairios mitybos formos. Hemiparazitai (pusiau parazitai) - tai dominuojanti grupė (pvz., santalas, amalas). Jie turi chlorofilo ir vykdo fotosintezę, tačiau per haustorijas iš šeimininko siurbia vandenį ir mineralus. Santalmedžiai yra šaknų parazitai ir jungiasi prie kitų augalų šaknų. Stiebų parazitai - amalai įsitvirtina tiesiai ant medžių šakų. Balanoforiniai (Balanophoraceae) yra holoparazitai, jie visiškai neturi chlorofilo, nefotosintezuoja ir visą energiją gauna iš šeimininko. Maža dalis bazinių šeimų (pvz., kai kurios Olacaceae) yra įprasti, neparazitiniai augalai. Daugelyje ekosistemų santaliečiai laikomi esminėmis rūšimis. Amalai suteikia lizdavietes ir uogas paukščiams, kurie vėliau išplatina sėklas, taip palaikydami miško biologinę įvairovę. Daugelis santaliečių evoliucionavo kartu su paukščiais, kurie juos apdulkina. 

     Nors santaliečių galima rasti visame pasaulyje, didžiausia jų įvairovė aptinkama atogrąžų ir paatogrąžių regionuose. Atogrąžos yra pagrindinis šios eilės centras. Čia aptinkama didžiausia šeimų ir rūšių įvairovė (pvz., Pietryčių Azijoje, Afrikoje, Pietų Amerikoje). Vidutinėse platumose rūšių mažiau, tačiau jos gerai žinomos, pavyzdžiui, Europoje ir Šiaurės Amerikoje paplitę amalai (Viscum) ir žoliniai linlapiai (Thesium). Australija yra svarbus santalinių (Santalaceae) šeimos centras, kur auga unikalios vietinės rūšys.