Uolaskėliečiai (Saxifragales) yra magnolijainių (Magnoliopsida) klasės augalų eilė. Šią eilę sudaro 15 šeimų, apie 100 genčių ir maždaug 2 500 rūšių. Nepaisant to, kad eilės nariai morfologiškai yra itin skirtingi (nuo smulkių dykumų sukulentų iki didelių miško medžių), juos vienija genetiniai ryšiai. 

     Šią grupę sudaro tiek smulkios žolės, tiek sumedėję krūmai bei dideli miško medžiai. Dėl tokios įvairovės atrasti visiems nariams bendrų išorinių bruožų yra labai sunku. Eilės medžiai ir krūmai dažnai turi pražanginius lapus su prielapiais. Sukulentinės šeimos pasižymi storais, mėsingais lapais, skirtais kaupti vandens atsargas. Daugumos šios eilės augalų žiedai yra taisyklingi ir turi spindulinę simetriją. Žiedlapiai dažniausiai yra visiškai laisvi ir nesuaugę į vientisą vamzdelį. Vaislapiai žieduose dažnai lieka laisvi arba yra suaugę tik prie pagrindo. Subrendę vaisiai dažniausiai būna sausos dėžutės, lapavaisiai arba sultingos uogos. Sėklos išsiskiria tuo, kad jose visada yra gausu maistingo endospermo audinio.

     Uolaskėliečių eilės augalai dėl savo evoliucinės įvairovės yra paplitę pačiuose įvairiausiuose planetos biotopuose. Nors dauguma rūšių telkiasi Šiaurės pusrutulio vidutinių ir šaltųjų platumų klimato zonose, jų gyvenamosios aplinkos apima radikaliai skirtingas ekosistemas. Uolaskėliniai (Saxifragaceae) šeimos augalai dominuoja alpinėje ir subalpinėje zonose, augdami uolų plyšiuose, nuobyrynuose ir akmeninguose šlaituose. Storlapiniai (Crassulaceae) yra prisitaikę prie dykumų, pusdykumių ir sausų, saulėtų šlaitų, kur išgyvena dėl savo gebėjimo kaupti vandenį lapuose. Haloragaceae šeimos augalai yra tipiški gėlo vandens biotopų – ežerų, lėtų upių ir tvenkinių – gyventojai. Sumedėjusios šeimos, tokios kaip hamameliniai (Hamamelidaceae) ar altingijiniai (Altingiaceae), formuoja vidutinių platumų plačialapių ir mišrių miškų traką bei medynus. Dalis žolinių rūšių, įskaitant kai kurias uolaskėles bei bijūnus, auga drėgnose aliuvinėse pievose, pamiškėse arba atšiaurioje Arkties tundroje. Didžioji dalis šios eilės atstovų kasmet išgyvena ramybės periodus (žiemą arba sausrą) ir pavasarį vėl atželia. Ryškūs bijūnų, uolaskėlių ar serbentų žiedai vilioja įvairius vabzdžius – bites, kamanes, muses ir vabalus. Vandens augalai (Haloragaceae) dažniausiai yra apdulkinami vėjo arba pačiame vandenyje. Dauguma rūšių yra abilytės ir sėkmingai derina kryžminį apdulkinimą su savidulka. Tai garantuoja sėklų subrandinimą netgi tada, kai aplinkoje trūksta vabzdžių. Daugelis šios eilės rūšių turi ypatingą savybę regeneruoti ir formuoti miniatiūrinius augaliukus tiesiai ant savo lapų kraštų, lapų pažastyse ar žiedynuose.

     Paplitę visame pasaulyje, tačiau didžiausia jų įvairovė telkiasi Šiaurės pusrutulio vidutinio ir šalto klimato zonose. Tropiniuose regionuose šios eilės atstovų sutinkama labai retai.