Storlapiniai (Crassulaceae) yra magnolijūnų (Magnoliophyta) klasės, uolaskėliečių (Saxifragales) būrio augalų šeima, kuriai priklauso apie 33–35 gentys ir daugiau nei 1400 rūšių.

     Šie augalai yra tipiški sukulentai, turintys storus, mėsingus ir sultingus audinius. Vandens atsargos kaupiamos specializuotose lapų ir stiebų parenchiminėse ląstelėse. Lapai dažniausiai yra priešiniai arba išsidėstę skrotelėmis, padedančiomis efektyviai sulaikyti drėgmę. Augalų paviršių dengia stora vaško kutikulė arba plaukeliai, mažinantys garinimą. Žiotelės yra giliai įdubusios ir atsiveria tik naktį, taupydamos vidinius vandens išteklius. Šaknų sistema paprastai yra paviršinė ir labai išsišakojusi, kad greitai sugertų rasą bei trumpalaikį lietų. Žiedai yra taisyklingi ir dažniausiai belyčiai, turintys po kelis kuokelius bei piesteles. Žiedlapiai būna laisvi arba suaugę į vamzdelį, o jų skaičius paprastai svyruoja nuo 3 iki 30. Žiedai dažniausiai sutelkti į skėčio, varpos arba šluotelės pavidalo sudėtinius žiedynus. Vaisius yra sausas, sudarytas iš kelių lapavaisių, kuriuose subręsta labai smulkios sėklos. 

     Kalnuotose vietovėse augančios gentys (pavyzdžiui, Sempervivum arba Orostachys) įsikuria uolų atodangose, kur dirvožemio sluoksnis yra minimalus arba jo išvis nėra, o vanduo greitai nuteka. Dauguma afrikinių ir kambarinių rūšių auga smėlingose, akmeningose vietose, kur vyrauja karštos, sausos vasaros ir reti, bet stiprūs lietaus periodai. Šie augalai puikiai toleruoja intensyvų saulės apšvietimą, stiprius vėjus bei staigius temperatūros svyravimus. Jie lengvai įsitvirtina ten, kur kiti augalai dėl drėgmės ir maisto medžiagų trūkumo išgyventi negali. Augalai naktį anglies dvideginį paverčia obuolių rūgštimi, o dieną naudoja jį fotosintezei, kol žiotelės lieka uždarytos. Taip drėgmės praradimas per garavimą sumažinamas iki minimumo. Lapų ląstelėse nėra aiškios ribos tarp asimiliacinio ir kempininio audinio. Didžiąją ląstelių tūrio dalį užima vakuolės, kurios lietaus metu veikia kaip vandens rezervuarai, palaikantys augalą per ilgai trunkančias sausras. Augalai apsisaugo nuo perkaitimo ir saulės nudegimų naudodami storą vaško sluoksnį (kutikulę). Esant stipriam apšvietimui, lapuose pasigamina pigmentas antocianas, nuspalvinantis augalą raudonais ar violetiniais tonais ir veikiantis kaip natūralus filtras nuo UV spindulių. Storlapiniai pasižymi stipria biologine regeneracija. Gamtoje naujas augalas gali lengvai išaugti iš nulūžusio stiebo auginio, nukritusio lapo ar net specialių gemalinių pumpurų (pvz., kai kurios Kalanchoe rūšys suformuoja „vaikus“ tiesiai ant lapų kraštų). 

     Storlapinių šeimos atstovų galima rasti beveik visuose žemynuose (išskyrus Antarktidą). Vis dėlto didžiausia šių augalų biologinė įvairovė ir rūšių koncentracija yra sutelkta Šiaurės pusrutulio vidutinio bei subtropinio klimato juostose ir Pietų Afrikoje.