Scutigeromorpha yra lūpakojų (Chilopoda) klasės šimtakojų būrys, kurį sudaro 3 šeimos ir apie 80–100 aprašytų rūšių. Visi šie šimtakojai yra suskirstyti į maždaug 16–17 genčių.

     Scutigeromorpha būrio atstovų morfologija yra unikali tarp visų lūpakojų (Chilopoda). Jų evoliucija buvo nukreipta į maksimalų greitį ir aktyvią medžioklę atvirose erdvėse, todėl jie labiau primena voragyvius nei tipinius šimtakojus. Kūną dengia tvirta, bet lengva chitininė kutikulė. Ryškiausias šių gyvūnų bruožas yra tergitų heteronomija, kai penkiolika kūno segmentų iš viršaus dengia tik aštuoni dideli nugaros skydeliai.Tokia nugarinių skydelių sandara sutvirtina bėgančio plėšrūno kūną ir neleidžia jam lankstytis į šonus. Galvos šonuose yra didelės facetinės akys, kurios išskiria šį būrį iš kitų lūpakojų, dažniausiai esančių aklų arba turinčių tik paprastąsias akeles. Antenos yra išskirtinai ilgos ir siūliškos, sudarytos iš šimtų smulkių segmentų, atliekančių lytėjimo bei uoslės funkcijas. Šie nariuotakojai turi tiksliai penkiolika porų vaikščiojamųjų kojų, kurios proporcingai ilgėja link kūno užpakalinio galo. Paskutinioji kojų pora yra pati ilgiausia ir ramybės būsenoje dažnai primena antenas. Pirmoji kūno segmento galūnių pora yra virtusi galingomis nuodingosiomis žnyplėmis, skirtomis grobiui sugriebti ir paralyžiuoti. Kvėpavimo sistemos angos, vadinamos stigmomis, neįprastai atsiveria ne šonuose, o tiesiai nugaros plokštelių viduryje.Labai lanksčios ir nariuotos kojų letenėlės leidžia šiems gyvūnams tvirtai įsikibti į vertikalius paviršius bei išvystyti didelį greitį. 

     Gamtoje jie apsigyvena miškuose, krūmynuose, olose, po akmenimis, nuvirtusiais rąstais ar pūvančia medžių žieve. Kadangi jų kūno danga lengvai praranda drėgmę, jiems būtina drėgna, nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugota aplinka. Žmogaus aplinkoje jie pasirenka drėgnus rūsius, vonios kambarius, pusrūsius, sandėliukus, šiltnamius ir plyšius sienose. Dieną jie praleidžia pasislėpę tamsiuose plyšiuose, o sutemus išeina medžioti. Tai specializuoti, agresyvūs plėšrūnai. Jie minta musėmis, uodais, kandimis, tarakonais, termitais ir vorais. Grobį sugauna žaibišku šuoliu, sugriebia nuodingosiomis žnyplėmis ir suleidžia paralyžiuojančius nuodus. Pavojus atveju, kai užpuolikas sugriebia už kojos, šimtakojis geba ją lengvai nusimesti, kad pabėgtų. Nusimesta koja kurį laiką dar lankstosi, taip nukreipdama plėšrūno dėmesį, o po kelių išsinėrimų ji visiškai atauga. Tai ilgaamžiai nariuotakojai, galintys išgyventi nuo 3 iki 7 metų. Vystymasis yra anamorfinis – iš kiaušinėlio išsiritusi lerva turi tik 4 poras kojų, o su kiekvienu nėrimusi kojų ir segmentų skaičius didėja, kol pasiekia 15 porų. 

     Šio būrio šimtakojai yra kosmopolitai, paplitę visuose pasaulio kontinentuose, išskyrus Antarktidą. Tropiniai ir subtropiniai regionai yra pirminis ir natūralus būrio arealas. Šeimos Pselliodidae (Centrinė/Pietų Amerika, tropinė Afrika) bei Scutigerinidae (Pietų Afrika, Madagaskare) iki šiol yra griežtai izoliuotos ir aptinkamos tik šiuose šiltuose regionuose. Subtropikų ir Viduržemio jūros regione natūraliai dominuoja didžiausia šeima Scutigeridae ir jos žinomiausia rūšis Scutigera coleoptrata (naminis šimtakojis). Petryčių Azijoje ir Australijoje gyvena kiti įspūdingi būrio atstovai, pavyzdžiui, genties Thereuopoda gigantiški šimtakojai.