Pienė Sonchus acaulis yra astrinių (Asteraceae) šeimos augalų rūšis. Tai Kanarų salų endemikas. 

     Tai daugiametis žolinis augalas, formuojantis sumedėjusį trumpą stiebą ir milžinišką pamatinę lapų skrotelę. Šios skrotelės skersmuo neretai pasiekia vieną metrą, todėl augalas atrodo itin masyvus. Lapai yra giliai plunksniškai karpyti, o jų kraštai tankiai dantyti. Lapalakštis viršutinėje pusėje būna švelniai pūkuotas arba plikas, o apatinėje – padengtas balsvais plaukeliais. Žydėjimo laikotarpiu iš skrotelės centro išauga stambus, belapis arba mažai lapuotas stiebinis žiedynkotis. Šis stačias ir tvirtas žiedynkotis kartu su žiedynu gali išsitempti iki dviejų su puse metro aukščio.Viršūnėje susiformuoja gausus, skėtiškas šluotelės tipo sudėtinis žiedynas. Atskiros žiedyno šakos laiko daugybę graižų, kurių skraistlapiai yra tankiai apaugę baltais pūkais. Visi graižuose esantys žiedai yra liežuviškieji, pasižymintys ryškiai geltona spalva. Subrendę vaisiai yra plokšti, briaunoti lukštavaisiai su baltu, šilkiniu skristuku, padedančiu sėkloms sklisti vėjyje. 

     Augalas aptinkamas kalnuotose vietovėse, dažniausiai nuo 100 iki 1400 metrų aukštyje virš jūros lygio. Sonchus acaulis dažniausiai auga lauramedžių miškuose, šviesiuose subtropiniuose Kanarų pušynuose bei aukštikalnių krūmynuose (viržynuose). Mėgsta drėgnesnes salų šiaurines ir šiaurės rytų puses, kurias pasiekia drėgmę nešantys pasatai. Augalas įsitvirtina ant uolėtų šlaitų, gilių tarpeklių pakraščiuose ar pusiau pavėsingose miško aikštelėse, kur dirvožemis yra vulkaninės kilmės, pralaidus vandeniui. Nors jo gentainiai žemyne (pvz., daržinė pienė) dažniausiai yra vienmetės žolės, Sonchus acaulis evoliucijos eigoje įgijo vadinamąjį antrinį sumedėjimą – reiškinį, kai salose izoliuoti augalai suformuoja tvirtą, sumedėjusį kamieną ar stiebo pagrindą. Milžiniška lapų skrotelė efektyviai surenka rytinę rasą ir rūko drėgmę, nukreipdama ją tiesiai link galingos šaknų sistemos. Apatinės lapų pusės pūkuotumas saugo augalą nuo per didelio vandens garinimo sausomis dienomis. Skirtingai nuo trumpai gyvenančių žolinių augalų, ši rūšis žydi ne kasmet, o subrandina žiedus tik sukaupusi pakankamai maisto medžiagų atsargų sumedėjusiame pagrinde. Žydi pavasarį ir vasarą (paprastai nuo kovo iki liepos ar rugpjūčio mėnesio). Gausus sudėtinis žiedynas pritraukia vietinius vabzdžius apdulkintojus. Augalas dauginasi sėklomis. Kiekvienas subrendęs lukštavaisis turi skristuką, todėl sėklas platina kalnų vėjai. 

     Augalas auga išskirtinai dviejose Kanarų salose – Tenerifėje ir Gran Kanarijoje.