Kurminiai (Talpidae) yra nedidelių vabzdžiaėdžių žinduolių šeima, priklausanti Eulipotyphla būriui, kuriai priklauso kurmiai, kirstukiniai kurmiai ir kurmėnai. Šeimoje šiuo metu išskiriamos apie 42–50 gyvuojančių rūšių, kurios yra suskirstytos į 17 genčių.

     Kurminių žinduolių kūnas yra pailgas, kompaktiškas, cilindro formos, o kaklas – vizualiai nežymus. Šių gyvūnų snukis yra ištįsęs ir baigiasi judriu šnipeliu, kurio šonuose auga ilgi lytėjimo plaukai, vadinami vibrisėmis. Daugumos rūšių priekinės galūnės yra labai sutrumpėjusios ir specializuotos – jos yra rausiamojo tipo. Priekinių letenų delnai yra platūs, atsukti į išorę ir turi galingus, suplotus nagus, pritaikytus dirvožemiui kasti. Kurminių kailis yra trumpas, tankus, švelnus ir neturi ryškios plaukų sugulimo krypties, todėl gyvūnas po žeme gali lengvai judėti pirmyn ir atgal. Šeimos atstovų akys yra labai mažos, rudimentinės, o kai kurių rūšių – visiškai paslėptos po oda ar suaugusiais kapšeliais. Išorinių ausų kaušeliai yra visiškai sunykę, kad rausiantis į juos nepatektų žemės. Vandenyje gyvenančių kurmėnų morfologija skiriasi: jų kojų pirštus jungia plaukiojamoji plėvė, o uodega yra suplota iš šonų. Šių gyvūnų kaukolei būdingas pilnas dantų lankas, o maksimalus dantų skaičius siekia iki 44. Kurminių uodega dažniausiai yra trumpa, o ant jos esantys plaukeliai atlieka svarbią lytėjimo funkciją judant atbulomis tamsiuose urvuose. 

     Šeimos rūšių pasirinktinos buveinės tiesiogiai priklauso nuo jų gyvenimo būdo. Požeminės rūšys (tikrieji kurmiai) labiausiai mėgsta miškų ir miškastepių zonas, pievas, ganyklas bei kultūrinius kraštovaizdžius (sodus, daržus). Esminis kriterijus – vidutinio drėgnumo, humusingi dirvožemiai, kuriuose gausu bestuburių ir kuriuos lengva rausti. Jie vengia visiškai užpelkėjusių vietų bei sausų, smėlingų ar uolingų gruntų. Pusiau vandeninės rūšys (kurmėnai) apsigyvena prie lėtai tekančių upių, jų senvagių ar ežerų pakrančių. Krantuose jie išsikasa sudėtingus urvus, kurių angos atsiveria po vandeniu. Kurminiai yra aktyvūs visus metus ir žiemą į žiemos miegą nepasineria. Po žeme jie įsirengia sudėtingą maitinimosi ir gyvenamųjų tunelių sistemą. Rausdami gilesnius takus, žemės perteklių išstumia į paviršių – taip susidaro kurmiarausiai. Gyvūnai pasižymi didele medžiagų apykaita, todėl privalo nuolat maitintis. Tai tipiški vabzdžiaėdžiai plėšrūnai. Požeminės rūšys daugiausia minta sliekais, dirvožemyje gyvenančių vabzdžių (pvz., karkvabalių, spragšių) lervomis, lėliukėmis ir šimtakojais. Vandeniniai kurmėnai gaudo moliuskus, dėles, vandens vabzdžius bei smulkius stuburinius. Kurminiai yra monogamai arba poligamai, dažniausiai besiveisiantys kartą (rečiau – du kartus) per metus. Patelės požeminėse lizdo kamerose po 4–6 savaičių nėštumo atsiveda aklus ir plikus jauniklius, kurie vystosi labai greitai ir po kelių mėnesių jau pradeda savarankišką gyvenimą. 

     Kurminių šeimos atstovai yra natūraliai paplitę tik Šiaurės pusrutulyje – Eurazijos bei Šiaurės Amerikos žemynuose. Jų arealas driekiasi per vidutinių platumų miškų bei miškastepių zonas ir pietuose pasiekia atogrąžų Pietryčių Azijos kalnuotas vietoves.