Kraštuotasis vėžlys (Testudo marginata) yra sausumos vėžlių (Testudinidae) šeimos roplys. Tai didžiausia sausumos vėžlių rūšis Europoje.

     Užauga iki 35 cm ilgio ir gali sverti iki 5 kg. Užpakalinės šarvo plokštelės yra stipriai pailgėjusios, išlenktos į išorę ir sudaro dantytą kraštą. Patinų šis „sijonas“ yra gerokai ryškesnis nei patelių. Žiūrint iš viršaus, suaugusio vėžlio šarvas nėra apvalus – jis yra pailgas, o ties viduriu šiek tiek susiaurėja, primindamas smėlio laikrodį ar vapsvos liemenį. Jaunikliai būna šviesesni, su geltonomis ir rudomis dėmėmis. Suaugusių vėžlių šarvas tampa beveik visiškai juodas arba tamsiai rudas, su nedidelėmis geltonomis dėmėmis kiekvieno skydelio centre. Tai padeda jiems geriau sugerti saulės šilumą. Pilvo šarvas yra šviesiai geltonas arba kreminis, papuoštas charakteringomis juodomis, trikampio formos dėmėmis. Šios dėmės išsidėsčiusios poromis išilgai centrinės siūlės ir primena nukreiptas žemyn strėles. Suaugusių patinų plastronas yra pastebimai įdubęs į vidų (tai padeda poravimosi metu), o patelių – visiškai plokščias. Galva yra didelė, tamsios spalvos, padengta smulkiais žvyneliais. Snapas yra stiprus, pritaikytas plėšyti kietą augaliją. Priekinės kojos yra masyvios, padengtos dideliais, persidengiančiais žvynais, atliekančiais apsauginę funkciją. Kojos turi po 5 nagus ir yra pritaikytos kasti žemę bei laipioti uolomis. Patinų uodega yra gerokai ilgesnė, storesnė prie pagrindo, o jos gale yra kietas, dygį primenantis raginis dangtelis.

     Mėgsta sausas, uolėtas kalvų pašlaites ir kalnuotas vietoves. Skirtingai nei Testudo hermanni, šis vėžlys aptinkamas aukštai kalnuose – net iki 1600 metrų virš jūros lygio. Pagrindiniai biotopai yra sausi, dygliuoti krūmynai, reti pušynai, apleisti alyvmedžių sodai bei akmeniniais rėžiais atskirti tradicinio žemės ūkio laukai. Tai dieninis gyvūnas. Ankstyvą rytą jie praleidžia šildydamiesi saulėje, vėliau aktyviai ieško maisto. Vidurdienio karščių metu slepiasi po akmenimis, tankiuose krūmuose ar pačių išsikastuose urvuose, o vėlyvą popietę vėl trumpam tampa aktyvūs. Nuo lapkričio iki kovo mėnesio, nukritus aplinkos temperatūrai, vėžliai giliai užsikasa po žeme arba slepiasi uolų plyšiuose ir panirsta į hibernaciją. Tai būtina jų hormonų ciklui ir ilgamžiškumui. Nors yra primityvūs žolėdžiai (minta laukinėmis žolėmis, dygiais krūmų lapais, nukritusiais vaisiais), laukinėje gamtoje esant baltymų trūkumui, neatsisako sraigių, sliekų, vabzdžių ar net dvėselienos. Laisvėje vėžliai subręsta palyginti vėlai – sulaukę 8–14 metų. Poravimosi sezonas prasideda iškart po žiemos miego, pavasarį. Patinai būna itin agresyvūs: stumia konkurentus, kandžioja patelių kojas ir garsiai šaukia (leisdami urzgiančius garsus) poravimosi metu. Gegužės–liepos mėnesiais patelė iškasa duobę minkštoje dirvoje ir padeda 4–15 kiaušinių. Per sezoną ji gali sudėti 1–3 dėtis. Gamtos sąlygomis trunka apie 90–100 dienų. Jauniklių lytį lemia inkubacijos temperatūra: žemesnėje temperatūroje (apie 28-30 °C) išsirita patinai, o aukštesnėje (virš 31,5 °C) – patelės. 

     Natūraliai paplitęs labai ribotame Pietų Europos regione, daugiausia aplink Viduržemio jūros baseiną. Graikija yra pagrindinė rūšies tėvynė. Jie gausiai apgyvendinę visą Peloponeso pusiasalį, centrinę Graikijos dalį (iki Olimpo kalno šiaurėje) bei kai kurias Egėjo ir Jonijos jūrų salas (pvz., Kyra Panagia, Salamina, Sfaktirija). Nedidelė natūrali populiacija gyvena pačiuose Albanijos pietuose, besiribojančiuose su Graikija. Introdukuotas Šiaurės rytų Sardinijoje bei keliose jos satelitinėse salose. Čia gyvena gausi kraštuotųjų vėžlių populiacija. Manoma, kad šie vėžliai čia buvo įvežti dar antikos (klasikinės eros) laikais. Pavienės, laukinėje gamtoje prisitaikiusios populiacijos aptinkamos Toskanos regione ir centrinėje Italijoje. Į Kretą rūšis taip pat buvo įvežta dirbtiniu būdu. Yra duomenų apie populiacijas vakarinėje Turkijos pakrantėje, tačiau mokslininkai vis dar tikslina, ar tai pastovios bendruomenės.