Pentinuotiniai (Therevidae) yra musinių dvisparnių (Brachycera) pobūrio vabzdžių šeima. Šiai šeimai visame pasaulyje priklauso daugiau nei 1 600 aprašytų rūšių. 

     Pentinuotės yra mažos arba vidutinio dydžio, dažniausiai 2,4–18 mm ilgio musės, turinčios pailgą, liekną ir link galo akivaizdžiai smailėjantį pilvelį (abdomen). Jų kūno danga dažnai yra tankiai apaugusi trumpais, šilkiškais, sidabro arba pilkos spalvos plaukeliais ir tvirtais chetais (chaetae). Galva yra trumpa, pusiau rutuliška, o jos didžiąją dalį užima stambios sudėtinės akys. Patinų akys viršugalvyje dažniausiai liečiasi – tai vadinama holoptiniu tipu, o patelių akys yra aiškiai atskirtos kaktos juosta, rodančia dichoptinį tipą. Ant kaktos viršūnės išsidėsčiusios trys paprastosios akys (ocelli), kurios yra iškilę ant nedidelio gumburėlio. Antenos susideda iš trijų pagrindinių narelių, iš kurių paskutinis (trečiasis) nešioja trumpą, nesegmentuotą galinę šerelio ataugą (arista). Burnos aparatas yra siurbiamojo tipo, nukreiptas žemyn, pritaikytas skystam maistui laižyti, o ne grobiui pradurti. Krūtinė yra nežymiai išgaubta, tvirta, o jos viršutinėje dalyje (skydelyje) dažnai matomos specifinės, taksonomijai svarbios šerelių eilės. Sparnai yra skaidrūs arba margi, turintys pilną dvisparniams būdingą gyslotumą su keturiomis radialinėmis gyslomis ir uždaru diskaliniu laukeliu. Ilgos ir lieknos kojos yra padengtos trumpais spygliais, o jų letenos (tarsus) baigiasi dviem nagučiais ir dvejomis minkštomis pagalvėlėmis (pulvilli), tarp kurių nėra trečiosios vidurinės pagalvėlės (empodium). 

     Pentinuotės dažnai sutinkamos pajūrio kopose, upių pakrančių smėlio sąnašose, žemyniniuose smėlynuose bei smėlio karjeruose. Tokia aplinka idealiai tinka lervoms, kurios lengvai juda per smėlį ieškodamos grobio. Suaugėliai dažnai aptinkami sausose pievose, ganyklose, viržynuose ir pamiškėse. Jie renkasi saulėtas, atviras vietas, kur tupi ant žemų augalų, krūmų ar tiesiai ant įšilusio smėlio bei akmenų. Nors šeima asocijuojasi su sausringomis vietovėmis, dalis Europos rūšių renkasi šviesius, retus pušynus arba mišrius miškus su smėlingu dirvožemiu. Kai kurių specifinių genčių (pvz., Psilocephala) lervos vystosi ne dirvoje, o pūvančioje medienoje – senų ąžuolų, beržų ar kitų lapuočių trūnėsiuose bei po džiūstančia žieve. Pentinuočių galima aptikti ekologiškai ūkininkaujamų laukų pakraščiuose ir soduose, kur lengvas dirvožemis nėra intensyviai ariamas ar purškiamas chemikalais. Čia jos atlieka natūralių kenkėjų reguliuotojų vaidmenį. Pentinuotės yra pilnos metamorfozės vabzdžiai, kurių gyvybinis ciklas nuo kiaušinėlio iki suaugėlio dažniausiai trunka vienerius metus. Pentinuočių lervos yra itin agresyvios plėšrūnės, kurios aktyviai po žeme medžioja kitų vabzdžių lervas bei lėliukes. Suaugusios musės visiškai nemedžioja ir maitinasi tik skystu maistu: augalų nektaru, lipčiumi bei vandeniu. Apvaisintos patelės kiaušinėlius po vieną ar nedidelėmis grupėmis deda tiesiai į birią dirvą arba smėlį. Išsiritusios lervos substrate juda banguotais judesiais ir jautriai reaguoja į aukos sukeliamas vibracijas. Vabzdžiai žiemoja paskutinio ūgio lervos stadijoje, o pavasarį virsta judriomis, spygliuotomis lėliukėmis. Suaugėliai išsirita vasaros pradžioje, yra aktyvūs saulėtomis dienomis ir skraido labai staigiai bei arti žemės paviršiaus. Nors lervos gyvena sausame substrate, suaugusios musės yra jautrios dehidratacijai, todėl dažnai geria vandenį pakrantėse ar nuo rasotų lapų. 

     Paplitusios visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą, tačiau didžiausia jų biologinė įvairovė aptinkama planetos dykumų ir stepių zonose. Lietuvoje ši šeima nėra gausi – joje užregistruota vos keliolika rūšių, kurios dėl specifinių lervų poreikių yra aptinkamos lokaliai.