Kilpdarys Theridion musivivum yra kilpdarinių (Theridiidae) šeimos atstovas, kurį 1956 metais pirmą kartą aprašė vokiečių arachnologas Günteris Schmidtas. Ši rūšis priklauso labai artimų Theridion melanurum rūšių kompleksui. 

     Tai smulkus voras, kurio patelių kūno ilgis siekia apie 2,5–4,5 milimetro, o patinai yra pastebimai mažesni. Šio voro galvakrutinė yra tamsiai ruda arba gelsva su juodu apvadu, o rutuliškas pilvelis viršutinėje pusėje turi kintantį raštą – šviesią išilginę juostą, kurią supa tamsios dėmės. Kaip ir kiti genties atstovai, ši rūšis turi plonas, ilgas, tamsiais žiedais margintas kojas, iš kurių pirmoji pora išsiskiria savo ilgiu. Išoriškai Theridion musivivum yra visiškai identiškas Europoje dažnam savo giminaičiui Theridion melanurum, todėl pagal spalvinį raštą ar dydį jų atskirti neįmanoma. Pagrindinis morfologinis skirtumas, leidžiantis identifikuoti šią rūšį, slypi tik suaugusių individų mikroskopinėje lytinių organų sandaroje. Patinų pedipalpuose esantis kreipiklis (konduktorius) ir vidurinės ataugos (median apophysis) linkis skiriasi savo proporcijomis nuo kitų šios grupės rūšių. Patelių lepigyna turi seklią vagelę, tačiau jos vidinėje struktūroje esantys kopuliacijos latakai yra unikalūs. Šie latakai (entrance ducts), vedantys į sėklos talpyklą (spermathecae), yra palyginti trumpi. Tai akivaizdžiai skiriasi nuo artimos rūšies Theridion bernardi, kurios lytiniai latakai yra itin ilgi bei susisukę į tankias kilpas. Galiausiai, nuo rūšies Theridion mystaceum ši rūšis skiriasi tuo, kad patelės kopuliacinės angos yra išsidėsčiusios arti viena kitos, o ne plačiai išsklaidytos prie lytinės vagelės kraštų.

     Šis voras natūraliai apgyvendina laurų miškus, subtropinių krūmynų ardus bei pakrančių oazes Kanarų ir Azorų salose. Jie labai dažnai įsikuria bananų ir kitų egzotinių vaisių plantacijose, tūnodami tarp didelių lapų ir vaisių kekių (būtent taip šis voras istoriškai buvo įvežtas į Vokietiją). Salose ši rūšis neretai aptinkama sinantropinėse buveinėse – ant pastatų išorinių sienų, namų nišose, soduose bei parkuose, kur randa užuovėją nuo stiprių vandenyno vėjų. Kaip ir kiti genties atstovai, Theridion musivivum mezga nedidelius, trimačius, netvarkingai supintus kilpinius tinklus. Dažniausiai tinklas įrengiamas apatinėje stambių lapų pusėje arba uolų bei sienų plyšiuose. Naktį voras kabo galva žemyn pačiame tinklo centre ir laukia grobio. Dieną jis slepiasi šalia tinklo įrengtoje nedidelėje, iš šilko ir augalų likučių suformuotojoje slėptuvėje. Tai pasyviai medžiojantis plėšrūnas, mintantis smulkiais skraidančiais ir ropojančiais vabzdžiais (musėmis, uodais, cikadomis, vaisinėmis muselėmis), kurie užkliudo lipnias tinklo gijas. Apvaisinta patelė suverpia rutulišką, balkšvą arba gelsvą šilko kokoną, kuriame saugo kiaušinėlius. Ji laiko kokoną pritvirtintą prie savo tinklo arba nešiojasi kartu ir aktyviai gina nuo plėšrūnų iki pat jauniklių išsiritimo.

     Ši rūšis natūraliai gyvena tik dviejuose Atlanto vandenyno salynuose – Kanarų salose bei Azorų salose.