Sparnuotoji turnbergija (Thunbergia alata) yra akantinių (Acanthaceae) šeimos augalas. 

     Šis vijoklis išauga iki 1,5–2,5 metrų aukščio. Augalo stiebas yra žolinis, laibas, briaunotas ir plaukuotas, gebantis vynioti pagal laikrodžio rodyklę aplink atramas. Lapai ant stiebo išsidėstę priešpriešiais, turi ilgus, nežymiai sparnuotus lapkočius, nuo kurių kilęs rūšies pavadinimas. Lapalakštis yra trikampiškai kiaušiniškas arba širdiškas, su smailėjančia viršūne ir banguotu arba stambiai dantytu kraštu. Lapų gyslotumas yra delniškas-pirštiškas, o jų paviršius padengtas švelniais, trumpais plaukeliais. Žiedai išauga pavieniui iš lapų pažastų ant ilgų žiedkočių. Kiekvieną žiedą pumpure gaubia dvi didelės, žalios, kiaušiniškos pažiedės, kurios išlieka ir saugo mezginę žiedui nužydėjus. Žiedo taurelė yra redukuota, trumpa, sudaryta iš keliolikos smulkių dantelių ar skiautelių. Saaugžalapė žiedo tauriukė turi ilgą, siaurą vamzdelį, kuris viršūnėje išplatėja į penkias netaisyklingas, plokščiai atsivėrusias vainiklapių skiautes. Žiede yra keturi kuokeliai su dvilizdėmis dulkinėmis, išsidėstę poromis (dviejų skirtingų ilgių), ir viena viršutinė mezginė su ilgu liemenėliu. Vaisius – plaukuota, rutuliška dėžutė su ilgu snapeliu viršūnėje, pratrūkstanti dviem sąvaromis. 

     Laukinėje gamtoje veši drėgnuose atogrąžų miškų pakraščiuose, krūmynuose, miškingose savanose, upių slėniuose ir stačiuose skardžiuose (arba krantų šlaituose). Reikalauja gausaus saulės apšvietimo, nes yra heliofitas, tačiau toleruoja ir dalinį pavėsį. Mėgsta vidutiniškai drėgnus, humusingus, laidžius uolienų ar aliuvinius dirvožemius. Dėl savo ekologinio plastiškumo rūšis lengvai natūralizuojasi pakelėse, apleistose plantacijose bei priemiesčių dykvietėse. Natūraliame biotope tai yra daugiametis žolinis vijoklis. Lietuvos klimato zonoje lauko sąlygomis žiemoti negali, todėl atviro grunto želdynuose auginama kaip vienmetis augalas. Lietuvoje intensyvi vegetacija ir žydėjimas trunka nuo birželio iki pirmųjų rudens šalnų. Žiedus apdulkina vabzdžiai – dažniausiai kamanės ir bitės. Po apvaisinimo mezginė transformuojasi į snapuotąją dėžutę. Jai džiūstant, sąvarose susidaro mechaninis įtempimas. Vaisius atsidaro staigiu, sprogstamuoju judesiu, išsviesdamas sėklas kelių metrų atstumu. Sėklos pasižymi geru daigumu. Jos sudygsta per 10–14 dienų esant optimaliai +18–22 °C temperatūrai. Be sėklų, augalas pavasarį ir vasarą sėkmingai dauginamas stiebo auginiais (vegetatyviniu būdu), kurie lengvai išleidžia pridėtines šaknis vandenyje arba lengvame substrate. 

     Augalo gimtinė yra Užsachario Afrika ir Madagaskaras. Čia jis natūraliai auga Rytų ir Centrinėje Afrikoje (Etiopija, Eritrėja, Sudanas, Kenija, Uganda, Tanzanija, Ruanda), Pietų Afrikoje (Mozambikas, Malavis, Botsvana, Svazilandas ir Pietų Afrikos Respublika). Izoliuotos populiacijos yra vVakarų Afrikoje (Siera Leonėje, Liberijoje ir Nigerijoje). Dėl išskirtinių dekoratyvinių savybių žmogus šią rūšį išplatino po visą pasaulį. Vidutinių platumų klimato zonoje (įskaitant Lietuvą) auginama tik dirbtinėmis sąlygomis – soduose, balkonuose, oranžerijose. Kadangi šis augalas visiškai neatlaiko šalnų, laukinėje gamtoje Lietuvoje jis neišgyvena ir natūralizuotis (sulaukėti) negali. Šiltesnio klimato zonose, kur žiemos temperatūra nenukrenta žemiau +5 °C, ji auginama atvirame grunte kaip daugiametis želdynų augalas. Pabėgusi iš kultūrinių sodų, sparnuotoji tunbergija lengvai natūralizavosi kitų žemynų tropikuose, kur dažnai yra laikoma agresyvia invazine rūšimi. Plačiai paplitusi rytinėje Australijos pakrantėje (Kvinslande, Naujajame Pietų Velse), taip pat Fidžio, Havajų ir Samoa salose. Sulaukėjusios populiacijos užfiksuotos šiltosiose JAV valstijose – Floridoje ir Teksase. Labai aktyviai plinta Kolumbijoje, Brazilijoje ir Karibų jūros regiono šalyse, kur stelbia vietinę florą miškų pakraščiuose.