Netikrieji plėšriavoriai (Zoropsidae) yra vorų (Araneae) būrio šeima. Šią šeimą 1882 m. pirmasis aprašė Philipp Bertkau. Pastaraisiais metais šemos taksonomija buvo atnaujinta, prijungiant buvusias Tengellidae ir Zorocratidae šeimas. Pasaulyje priskaičiuojama apie 28 gentys ir virš 180 rūšių.

     Tai vidutinio arba didelio dydžio vorų šeima, kurios suaugusių patelių kūno ilgis dažniausiai siekia nuo 10 iki 20 mm, o patinėliai būna šiek tiek mažesni ir grakštesni. Šių vorų galvakrūtinė ir pilvelis yra pailgos formos, tankiai apaugę trumpais plaukeliais, o kūno spalvinėje gamoje vyrauja maskuojantys rudi, pilki bei gelsvi atspalviai. Šeimai būdingos stiprios, spygliuotos vaikščiojamosios kojos ir gerai išvystytos cheliceros, padedančios sugriebti grobį aktyvios naktinės medžioklės metu. Esminis šios šeimos morfologinis bruožas yra kribeliumo (cribellum) ir kalamistro (specialių šerelių eilės ant kojų) buvimas arba antrinis jų praradimas evoliucijos eigoje. Vizualiai šie vorai labai primena plėšriavorius (Lycosidae), tačiau juos galima patikimai atskirti pagal specifinį akių išsidėstymą bei pėdų sandarą. Zoropsidae šeimos vorų visos aštuonios akys yra išsidėsčiusios dvejose eilėse aplink galvą ir išlieka palyginti vienodo, mažo dydžio. Priešingai, plėšrivorių (Lycosidae) akys išsidėsto trijose eilėse, o keturios galinės akys yra ypač didelės ir dominuoja priekinėje galvos dalyje. Kitas anatominis skirtumas yra pėdų galuose esantys nageliai ir kibūs plaukeliai (scopulae). Zoropsidae vorai ant letenėlių turi specialias pagalvėles, kurios leidžia jiems lengvai laipioti visiškai lygiais vertikaliais paviršiais, pvz., stiklu. Tikrieji plėšriavoriai tokių efektyvių kibumo struktūrų neturi, todėl jie beveik visada juda tik žemės paviršiumi arba miško paklote ir stikline siena pakilti nepajėgia. 

     Gausiausia Zoropsidae vorų įvairovė aptinkama šiltesnio klimato kraštuose – Viduržemio jūros regione, tropinėse bei subtropinėse miškų ekosistemose. Natūralioje gamtoje jie renkasi sausas, tamsias ir pusiau paslėptas vietas: gyvena miško paklotėje, po akmenimis, nuvirtusiais rąstais, medžių žieve bei plyšiuose.
Šiauresniuose regionuose (įskaitant Vidurio ir Šiaurės Europą) šie vorai demonstruoja stiprų polinkį į sinantropiją – jie keliasi į žmonių statinius, ieškodami šilumos bei pastogės. Juos dažnai galima aptikti namų rūsiuose, sandėliuose, garažuose, gyvenamosiose patalpose ant sienų ar už baldų. Zoropsidae yra naktiniai plėšrūnai, aktyviai medžiojantys tamsiuoju paros metu. Jie nenaudoja gaudomųjų tinklų aukai sugauti. Vietoj to vorai klaidžioja savo biotopuose ir naudoja puikų regėjimą bei jautrius kojų plaukelius grobiui užfiksuoti. Aptikę auką (dažniausiai įvairius vabzdžius ar kitus smulkius nariuotakojus), jie staigiu šuoliu ją užpuola ir paralyžiuoja nuodais. Kaip ir kiti vorai, jie yra skirtalyčiai gyvūnai. Patinėliai subręsta anksčiau ir ieško patelių pagal jų paliekamus šilkinius pėdsakus. Apvaisinta patelė audžia specialų kiaušinėlių kokoną, kurį saugo pasislėpusi lizde po žieve ar pastatų plyšiuose. Išsiritę jaunikliai auga periodiškai nerdamiesi (mesdami seną chitinę dangą), kol pasiekia lytinę brandą.

     Šios šeimos vorų geografinis paplitimas apima platų arealą visame pasaulyje, tačiau pastaruoju metu stebimi itin reikšmingi šios grupės teritorinio plitimo pokyčiai. Didžiausia natūrali įvairovė fiksuojama Viduržemio jūros regione, subtropinėse ir tropinėse Afrikos bei Azijos dalyse, taip pat Centrinėje ir Pietų Amerikoje, Australijoje bei Naujojoje Zelandijoje.