Kanarinis plyšininkas (Zygiella minima) yra kryžiuotinių (Araneidae) šeimos vorų rūšis. Kanarų ir Madeiros endemikas. Šią rūšį 1968 metais pirmasis aprašė vokiečių arachnologas Günteris Schmidtas. 

     Tai nedidelis voras. Šios rūšies patelių kūno ilgis siekia tik apie 2,5–3,5 mm, o patinai yra dar mažesni, retai perkopiantys 2 mm ribą. Voratinklinio struktūra ir bendra kūno anatomija atitinka tradicinius kryžiuočių šeimos bruožus. Voro kūnas aiškiai dalijamas į dvi pagrindines dalis – nedidelę galvakrutinę (prosoma) ir kur kas didesnę, ovalią pilvelio (opisthosoma) dalį. Galvakrutinės viršutinė pusė (karapaksas) yra šviesiai gelsvai ruda, o jos kraštai ir centrinė vagelė pastebimai patamsėję. Ant pilvelio nugarinės pusės išryškėja genčiai būdingas lapo formos raštas (foliumas), kurio kraštai banguoti ir tamsesni už foną. Pilvelio odelėje esantys guanino kristalai suteikia kūnui būdingą, šviesą atspindintį sidabrinį blizgesį. Pilvelio pilvinėje (ventralinėje) pusėje driekiasi išilginė tamsi juosta, jungianti plaučių plokšteles su voratinklinėmis karputėmis. Vaikščiojamosios kojos yra palyginti ilgos, gelsvos, išmargintos kontrastingais tamsiai rudais ar juodais skersiniais žiedais bei smulkiais spygleliais. Patinų pedipalpai užsibaigia sudėtingu kopuliacijos organu, turinčiu unikalią, taksonomiškai svarbią ataugos formą. Patelės lytinis organas (epigina) turi aiškiai matomą vagelę, kurią dengia storos chitininės raukšlės. 

     Šie vorai aptinkami sausesnėse, šiltose Kanarų salų bei Madeiros vietovėse. Dažniausiai savo tinklus jie mezga ant endeminių krūmų, žemaūgių medžių šakų bei uolų plyšiuose, vulkaninės kilmės akmenų atodangose. Jie aptinkami tiek pakrančių zonų pusdykumėse ant sausrai atsparių augalų, tiek vidutinio aukščio salų kalvose, kur esama uolėto reljefo. Kaip ir visi plyšininkai, Zygiella minima mezga apvalų gaudomąjį tinklą su trūkstamu sektoriumi viršutinėje dalyje (paprastai trūksta vieno kvadranto). Per šią tuščią vietą eina viena tiesi, stora signalinė gija. Ši signalinė gija veda tiesiai į voro slėptuvę – šilkinį tankų vamzdelį, kurį voras įsirengia saugioje uolos plyšio ar medžio žievės įduboje. Voras tinkle kabo labai retai – dažniausiai jis tūno slėptuvėje, priekinėmis kojomis laikydamas giją. Kai grobis įsipainioja, virpesiai gija perduodami vorui, ir šis akimirksniu iššoka iš slėptuvės. Dėl savo mažo kūno dydžio šie vorai medžioja labai smulkius skraidančius ar šokinėjančius vabzdžius: smulkias museles, amarus, uodus ir cikadeles. Kadangi Kanarų salose klimatas išlieka šiltas visus metus, suaugusius šios rūšies individus (ypač pateles) gamtoje galima stebėti ištisus metus, nors aktyvesnis poravimosi periodas ir patinų pasirodymas fiksuojamas šiltuoju vasaros sezonu. 

     Natūraliai aptinkamas tik Kanarų salose (Ispanija) bei Madeiros salyne (Portugalija). Kanarų salose šis mažas voras yra užfiksuotas keliose pagrindinėse salose (pvz., Tenerifėje ir Gran Kanarijoje), tačiau dėl slapto gyvenimo būdo ir mažo dydžio jo populiacijos tankumas ir tikslus paplitimas po mažesnes salas vis dar išlieka mažai ištirti.