Amerikinė agava (Agave americana) yra smidrinių (Asparagaceae) šeimos, agavinių (Agavoideae) pošeimio augalų rūšis. 

     Šio augalo šaknų sistema yra kuokštinė, paviršinė ir stipriai išsišakojusi, pritaikyta greitai surinkti trumpalaikių liūčių vandenį iš viršutinių dirvožemio sluoksnių. Suaugęs augalas turi itin sutrumpėjusį, storą ir sumedėjusį požeminį arba pusiau požeminį stiebą, todėl antžeminėje dalyje jis atrodo kaip belaštis augalas. Visi lapai yra taisyklingai išsidėstę ratu ir suformuoja milžinišką, simetrišką pamatinę skrotelę, kuri gali pasiekti dviejų metrų aukštį ir iki keturių metrų skersmenį. Augalo lapai yra paprastieji, bekočiai, kardiški, labai stori ir mėsingi, o jų ilgis dažniausiai siekia nuo vieno iki dviejų metrų. Lapų lakštai pasižymi vandens kaupimo savybėmis, yra pilkai žalsvos arba melsvos spalvos ir padengti storų vaškiniu apnašu, saugančiu nuo saulės spindulių. Lapų pakraščiai yra banguoti ir turintys kietus, užlenktus, juodai rudus dyglius, kurie neleidžia žolėdžiams gyvūnams pasiekti augalo sulčių. Kiekvieno lapo viršūnė baigiasi labai aštriu, kietu, iki trijų centimetrų ilgio terminaliniu dygliu, suaugusiu su lapo audiniais. Augalo gyvenimo pabaigoje iš skrotelės centro išauga milžiniškas, sumedėjęs, stulpo formos žiedynkotis, pasiekiantis net šešių–dešimties metrų aukštį. Šio stiebo viršūnėje susiformuoja šakota šluotelė su šviesiai geltonais, dvilyčiais, iki dešimties centimetrų ilgio žiedais, turinčiais šešis didelius kuokelius. Po apdulkinimo išsivysto pailgos, sausos, trilizdės dėžutės, kuriose subręsta gausybė plokščių, juodų, vėjo lengvai nešiojamų sėklų. 

     Ši rūšis auga karštose pusdykumėse, sausose uolėtose plynaukštėse bei kserofitiniuose krūmynuose. Augalas yra visiškai nereiklus žemei ir auga mažai derlingame, žvyringame, smėlingame arba akmeningame dirvožemyje, kuris po lietaus akimirksniu išdžiūsta. Dėl savo gajumo ir gebėjimo plisti, rūšis lengvai sulaukėja už natūralaus arealo ribų – Viduržemio jūros pakrantėse ji auga pakelėse, ganyklose, uolėtuose šlaituose ir pajūrio kopose. Tai yra šviesomėgis augalas, reikalaujantis tiesioginių saulės spindulių ir visiškai nepakenčiantis nuolatinio kitų didesnių augalų pavėsio. Augalas priklauso lapinių sukulentų grupei; jo biologinė pagrindinė savybė yra gebėjimas milžiniškuose lapų vandeningojo audinio sluoksniuose sukaupti atsargas, leidžiančias išgyventi ilgus mėnesius be lašo vandens. Kad apsisaugotų nuo vandens garinimo karštomis dienomis, agava naudoja specialią fotosintezės atmainą – jos žiotelės atsiveria ir anglies dvideginį pasisavina tik naktį. Amerikinė agava yra monokarpinė – augalas vegetatyviai auga, kaupia maisto medžiagas dešimtmečius, suformuoja tik vieną generatyvinį žiedyną ir po sėklų brandinimo visiškai sunyksta. Natūralioje aplinkoje naktį atsiveriančius agavos žiedus dažniausiai apdulkina nektaru ir žiedadulkėmis mintantys šikšnosparniai bei naktiniai drugiai. Nors sėklinis dauginimasis po žydėjimo yra galutinis augalo tikslas, per visą savo gyvenimą agava labai aktyviai dauginasi vegetatyviniu būdu – iš po žemės esančių pumpurų išleidžia gausias šaknų atžalas (palaipas), aplink save suformuodama ištisas augalų kolonijas. 

     Augalas savaime yra kilęs iš Meksikos. Natūralus arealas taip pat apima pietines Jungtinių Amerikos Valstijų dalis, ypač Teksasą, Arizoną ir Naująją Meksiką. Dėl didelio dekoratyvumo ir gebėjimo ištverti ekstremalias sąlygas, XVI amžiuje augalas buvo atvežtas į Europą ir vėliau išplatintas kituose žemynuose. Šiuo metu rūšis sulaukėjusi ir itin gausiai paplitusi Pietų Europoje (Ispanijoje, Italijoje, Graikijoje) ir Šiaurės Afrikoje, kur auga uolėtuose šlaituose, pakelėse ir pajūrio kopose.
Sulaukėjusių populiacijų aptinkama Pietų Afrikoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Indijoje, Kinijoje, Tailande bei Pietų Amerikoje ir Vest Indijos salose.