Agaviniai (Agavoideae) yra smidrinių (Asparagaceae) šeimos augalų pošeimis. Anksčiau šis taksonas buvo klasifikuojamas kaip atskira agavinių (Agavaceae) šeima, bet 2009 m. taksonominiu požiūriu perklasifikuota į pošeimį. Iš viso šiame pošeimyje yra apie 637–640 augalų rūšių, kurios skirstomos į maždaug 23 gentis. 

     Šių augalų šaknų sistema yra kuokštinė ir paviršinė, puikiai pritaikyta greitai sugerti net ir nedidelį kritulių kiekį sausringame dirvožemyje. Dauguma pošeimio atstovų turi itin sutrumpėjusį antžeminį stiebą, todėl morfologiškai yra laikomi belaščiais augalais, tačiau kai kurios jukos išaugina sumedėjusius, mažai šakotus netikrus kamienus. Augalų lapai yra paprastieji, bekočiai, lygiakraščiai arba dygliuotais kraštais, susitelkę į tankią pamatinę skrotelę. Lapų lakštai pasižymi kseromorfine sandara – jie yra sultingi, mėsingi, odiški, padengti stora kutikula (luobele) ir vaškinu apnašu. Daugelio agavų lapų viršūnė baigiasi aštriu, kietu dygliu, atliekančiu apsauginę funkciją nuo žolėdžių gyvūnų. Pasiekęs brandą, augalas išleidžia milžinišką viršūninį žiedyną – šluotelę arba kekę, kurios žiedynkotis gali išaugti iki kelių metrų aukščio. Žiedai yra dvilyčiai, taisyklingieji, su paprastuoju, tridaliu, prie pagrindo suaugusiu apyžiedžiu. Kiekvieną žiedą sudaro šeši kuokeliai su ilgais koteliais ir judriomis dulkinėmis, kurios subrandina gausias žiedadulkes. Augalų mezginė yra apatinė arba viršutinė (priklausomai nuo genties), suaugusi iš trijų vaislapėlių su vienu liestuku. Po apvaisinimo subręsta sausieji vaisiai – daugiasėklės dėžutės, kuriose slepiasi plokščios, juodos sėklos. 

     Šie augalai dažniausiai auga pusdykumėse, sausose savanose, kserofitiniuose krūmynuose ir stepėse, kur vyrauja ilgos sausros bei dideli paros temperatūros svyravimai. Augalai klesti mažai derlinguose, smėlinguose arba žvyringuose dirvožemiuose, kurie pasižymi dideliu vandens pralaidumu. Kai kurie biotopai yra priklausomi nuo periodiškai kylančių natūralių gaisrų, todėl tam tikros rūšys (pvz., jukos) yra prisitaikiusios po gaisro greitai atželti iš požeminių organų. Pagal ekologines grupes tai yra tipiški sausrai pakantūs augalai, tiksliau – lapų sukulentai, gebantys savo audiniuose sukaupti dideles vandens atsargas. Siekdami sumažinti garinimą, jie žioteles atveria ir anglies dvideginį absorbuoja tik nakties metu. Daugelis agavų rūšių yra monokarpinės – jos vegetuoja dešimtmečius, suformuoja tik vieną generatyvinį žiedyną, o subrandinusios sėklas visiškai nunyksta. Kitos gentys (pvz., jukos ar melsvės) yra polikarpiniai augalai – jie žydi ir veda vaisius daug kartų per savo gyvenimo ciklą, o jų stiebai arba šakniastiebiai auga toliau. Daugelio rūšių biologija yra glaudžiai susijusi su specifiniais gyvūnais; pvz., jukas apdulkina tik jukinės kandys (simbiozė), o naktį žydinčias agavas – šikšnosparniai. Be sėklinio dauginimosi, šiems augalams būdingas intensyvus vegetatyvinis dauginimasis šakniastiebinėmis atžalomis, palaipomis arba pumpurais, išaugančiais žiedyno šakose.

     Natūralus pošeimio arealas apima tropines, subtropines ir vidutinių platumų sausringas sritis, o didžiausia rūšių įvairovė aptinkama Šiaurės ir Centrinėje Amerikoje (ypač Meksikoje).