Pluoštagėliniai (Aizoaceae) yra magnolijainių (Magnoliopsida) klasės, gvazdikiečių (Caryophyllales) eilės augalų šeima, kuriai priklauso apie 135 gentys ir beveik 1800–2300 rūšių. Didžioji dauguma šių augalų yra sukulentai, prisitaikę gyventi itin sausringose vietovėse.

     Dauguma šeimos augalų yra žoliniai arba puskrūmiai, turintys mėsingus lapus arba stiebus, pritaikytus vandens kaupimui. Lapai dažniausiai išsidėstę poromis vienas priešais kitą, o jų pamatai neretai būna suaugę į trumpą makštį. Daugelio genčių, pavyzdžiui, Lithops, stiebai yra maksimaliai sutrumpėję, todėl augalas atrodo sudarytas tik iš vienos lapų poros. Augalų paviršių dengia specializuotos pūslėtos ląstelės, kurios blizga saulėje ir padeda apsisaugoti nuo perkaitimo. Kai kurių rūšių lapų viršūnėlėse yra skaidrūs audiniai, praleidžiantys šviesą į gilesnius, po žeme esančius lapo sluoksnius. Ryškūs žiedai yra taisyklingi, dvilyčiai, dažniausiai pavieniai arba susitelkę į negausius žiedynus. Tikrųjų vainiklapių šie augalai neturi – spalvingą „žiedą“ sudaro pakitusios, virtusios plokščiomis staminodėmis (steriliais kuokeliais). Žiedo centre ratu išsidėsto labai didelis skaičius kuokelių. Mezginė dažniausiai būna apatinė arba pusiau apatinė, sudaryta iš kelių suaugusių vaisalapių. Vaisius yra ypatinga sausa dėžutė, kuri atsidaro tik gavusi drėgmės (nuo lietaus lašų), taip užtikrindama sėklų išplatinimą palankiu metu. 

     Virš 95 % visų Aizoaceae rūšių auga Pietų Afrikos ir Namibijos pusdykumėse. Šiam biotopui būdingi labai nuspėjami, bet itin negausūs žiemos lietūs bei nuolatiniai vandenyno rūkai. Augalai auga specifiniuose uolų plyšiuose, žvyro, ypač balto kvarco laukuose. Kvarco akmenys atspindi šviesą, todėl dirva mažiau įkaista, saugodama trapias augalų šaknis. Kai kurios gentys (pavyzdžiui, Carpobrotus arba Mesembryanthemum) yra prisitaikiusios prie druskingų biotopų. Jos auga jūros pakrančių smėlyje, kur toleruoja didelę druskos koncentraciją bei stiprius vėjus. Dauguma yra ilgaamžiai daugiamečiai augalai, augantys itin lėtai. Visgi, yra ir vienmečių rūšių, kurios po trumpo lietaus sudygsta, sužydi ir subrandina sėklas per kelias savaites, o sausrą išgyvena sėklų pavidalu. Kad neišgarintų vandens per dieną, šie augalai anglies dvideginį pro žioteles įsisavina tik naktį. Dieną jie vykdo fotosintezę uždaromis žiotelėmis, naudodami naktį sukauptas rūgštis. Tokios gentys kaip Lithops arba Conophytum biologiškai imituoja aplinkines uolienas (spalva, forma, tekstūra). Tai apsaugo juos nuo ištroškusių dykumų gyvūnų. Vaisių dėžutės turi higrochastinį mechanizmą. Jos dešimtmečius gali išlikti sausos ir uždaros, tačiau gavusios vos kelis lietaus lašus akimirksniu atsiveria, o ištryškęs vanduo išsviedžia sėklas, kurios sudygsta per kelias valandas po lietaus. 

     Didžiausia rūšių įvairovė sutinkama Pietų Afrikos pusdykumėse ir aridiniuose regionuose. Dėl savo dekoratyvumo ir gebėjimo stabdyti dirvos eroziją, dalis Aizoaceae rūšių buvo introdukuotos visame pasaulyje ir sėkmingai natūralizavosi šilto, vidutinių platumų klimato zonose. Europoje Viduržemio jūros pakrantėse bei Portugalijoje kai kurios gentys (pvz., Carpobrotus edulis) tapo agresyviomis invazinėmis rūšimis, kurios išstumia vietinę augaliją nuo smėlio kopų ir uolų.