Gvazdikiečiai (Caryophyllales) yra magnolijainių (Magnoliopsida) klasės gvazdikažiedžių (Caryophyllidae) poklasio augalų eilė, kuriai priklauso apie 39–40 šeimų ir daugiau nei 12 500 rūšių. Ši grupė apima tiek visiems puikiai pažįstamus maistinius augalus (pvz., burokėlius, špinatus, rabarbarus), tiek kaktusus, gvazdikus bei įvairius vabzdžiaėdžius augalus.

     Šiai eilei priklauso vienmečiai žoliniai augalai, sumedėję krūmai, medžiai, vijokliai ir specializuoti mėsėdžiai. Daugelis rūšių turi stipriai sustorėjusius, vandens atsargas kaupiančius stiebus arba lapus. Kaktusinių šeimoje stiebai perėmė fotosintezės funkciją, tapo žali ir briaunoti, o lapai virto spygliais. Lapai dažnai yra paprasti, lygiakraščiai, mėsingi, o kai kurių šeimų rūšyse – visiškai išnykę arba virtę gaudyklėmis. Saulašarių ir nepentinių šeimų lapai morfologiškai modifikuoti į lipnius plaukelius arba ąsotėlius vabzdžiams gaudyti. Žiedai dažniausiai yra taisyklingi, dvilyčiai, tačiau jų dydis varijuoja nuo mikroskopinių iki milžiniškų kaktusų žiedų. Kai kurių vėjo apdulkinamų šeimų, pavyzdžiui, amarantinių, žiedai prarado ryškius vainiklapius ir tapo žalsvi bei nepastebimi. Istorinis eilės pavadinimas Centrospermae kilo dėl centrinės placentacijos, kur sėklapradžiai tvirtinasi vaisiaus centre. Šių augalų sėklose esantis gemalas morfologiškai yra išskirtinai pasagos formos arba spirališkai susisukęs. Daugelis dykumų ir pusdykumių rūšių išvystė itin plačias, paviršines šaknis, skirtas greitai sugerti net mažiausią lietaus drėgmę. 

     Dykumos ir pusdykumės tai viena pagrindinių šios eilės nišų. Kaktusiniai (Cactaceae) ir šilokiniai augalai dominuoja Šiaurės bei Pietų Amerikos dykumose, kur vandens stygius yra kritinis. Amarantinių (Amaranthaceae) šeimos augalai yra prisitaikę prie didelės druskų koncentracijos dirvožemyje, kuri kitiems augalams būtų toksiška. Plėšrieji augalai, tokie kaip saulašarės (Drosera) ar ąsoteniai (Nepenthes), auga rūgščiose, azoto neturinčiose pelkėse ir maistines medžiagas pasisavina virškindami vabzdžius. Gvazdikiniai (Caryophyllaceae) augalai dažnai aptinkami atvirose, vėjuotose kalnų vietovėse bei tundroje, kur geba toleruoti šalį ir stiprią saulės radiaciją. 

     Šios eilės augalai yra paplitę visame pasaulyje ir aptinkami visuose žemynuose, įskaitant net ir Antarktidą. Nors jie auga visose pagrindinėse sausumos ekosistemose, didžiausia jų įvairovė sutelkta sausringuose, druskinguose bei mitybiškai skurdžiuose regionuose. Šiaurės pusrutulio vidutinėse platumose labiausiai dominuoja gvazdikinių (Caryophyllaceae) ir rūgtinių (Polygonaceae) šeimos. Pagrindinis gvazdikinių įvairovės centras yra Viduržemio jūros regionas. Kaktusinių (Cactaceae) šeima natūraliai paplitusi tik Šiaurės ir Pietų Amerikoje (nuo Kanados iki Čilės), o didžiausia jų biologinė įvairovė bei endemizmas sutinkami Meksikoje. Pietų Afrikoje ir Australijoje masiškai paplitę pluoštagėliniai (Aizoaceae) augalai, puikiai prisitaikę prie tropinių ir subtropinių pusdykumų sąlygų. Amarantinių (Amaranthaceae) šeima (įskaitant buvusią balandinių šeimą) yra plačiai išsibarsčiusi tropiniuose ir pusdykumių regionuose, ypač stepėse, dykumose, šarmingose dirvose ir upių žiotyse. Antarktidoje auga tik dvi žiedinių augalų rūšys, iš kurių viena – antarktinė glažutė (Colobanthus quitensis) – priklauso būtent gvazdikinių šeimai.