Siauralapė pluoštagėlė (Mesembryanthemum nodiflorum) yra pluoštagėlinių (Aizoaceae) šeimos augalų rūšis. Šis augalas išsiskiria savo gebėjimu kaupti vandenį ir unikalia išvaizda, primenančia ledo kristalus. 

     Augalo stiebai yra gulsti arba kylantys, labai šakoti ir gali išaugti iki 20 centimetrų ilgio. Lapai yra mėsingi ir sultingi, siauros cilindrinės arba linijinės formos, suapvalintais galiukais. Lapų išsidėstymas ant stiebo kinta: apatinėje dalyje jie auga poromis priešpriešiais, o viršutinėje – pražangiai. Visas augalo paviršius yra padengtas didelėmis, blizgančiomis vandens pūslėmis, kurios šviesoje primena ledo kristalus. Pradinė stiebų ir lapų spalva yra žalia, tačiau bėgant laikui ar esant sausrai ji tampa ryškiai raudona. Žiedai yra pavieniai ir trumpakočiai, išaugantys lapų pažastyse arba stiebų viršūnėlėse. Kiekvienas žiedas turi daug siaurų, baltos arba gelsvos spalvos vainiklapių ir daug geltonų kuokelių. Taurėlapiai yra nevienodo dydžio ir mėsingi, o du iš jų dažniausiai būna pastebimai ilgesni už kitus. Augalo vaisius yra penkializdė dėžutė, kurioje subręsta labai smulkios, grublėtos, rudos spalvos sėklos.

     Augalas natūraliai auga uolėtose pakrantėse, jūros pakraščių kopose ir smėlinguose paplūdimiuose, kur pastoviai tykšta sūrus jūros vanduo. Dažnai sutinkamas periodiškai užtvindomose druskingose pelkėse, kur druskos koncentracija yra per didelė paprastiems augalams. Puikiai įsitvirtina pakelėse, dykvietėse ir nuganytose ganyklose. Teikia pirmenybę kalkingiems, mažai derlingiems, labai laidiems smėlio arba klinčių dirvožemiams, kurie greitai išdžiūsta. Auga subtropinėse ir Viduržemio jūros tipo zonose, kur vasaros yra karštos ir sausos, o pagrindinis kritulių kiekis iškrenta žiemą. Augalas visiškai netoleruoja net ir lengvų šalnų. Kad taupytų drėgmę, augalas dieną žioteles užveria, o naktį atveria, taip sugeria anglies dvideginį ir paverčia jį obuolių rūgštimi. Visas augalas yra padengtas didelėmis epidermio pūslėmis (modifikuotais plaukeliais), kurios veikia kaip vandens rezervuarai sausrų metu. Ši rūšis iš dirvožemio aktyviai pasisavina druską. Perteklinį natrio chloridą augalas kaupia savo pūslėse, todėl gali augti ten, kur kiti augalai žūsta. Kai augalas vasaros pabaigoje nunyksta, sukaupta druska vėl patenka į dirvožemio paviršių. Tai sukelia stiprų žemės įdruskėjimą, kuris sunaikina vietines augalų rūšis ir atlaisvina vietą naujai šių augalų kartai. Dauginasi tik sėklomis. Sėklų dėžutės atsiveria gavusios drėgmės (pavyzdžiui, po lietaus) ir leidžia sėkloms pasklisti su vandens srove. 

     Rūšis natūraliai paplitusi Pietų Afrikoje (ypač Kapo provincija ir Namibija), Azorų, Kanarų, Madeiros ir Selvagenso salose, Viduržemio jūros regione. Tai ir Pietų Europa (Ispanija, Italija, Graikija), Šiaurės Afrika (Marokas, Alžyras, Egiptas, Libija) ir Artimieji Rytai (Izraelis, Jordanija, Sinajaus pusiasalis, Saudo Arabija, Irakas, Iranas). Žmonių veiklos dėka augalas išplito ir tapo agresyvia, vietinę florą išstumiančia piktžole Kalifornijoje (JAV), šiaurės vakarų Meksikoje, taip pat ir Australijoje, kur dominuoja druskingose lygumose. Natūralizavęsis Čilėje ir Argentinoje.