Armadillidiidae yra aukštesniųjų vėžiagyvių (Malacostraca) klasės, lygiakojų (Isopoda) būrio šeima, kuriai priklauso apie 17–20 genčių, kuriose yra apie 250–300 rūšių. Pagrindinis išskirtinis šios šeimos bruožas yra gebėjimas pavojaus metu susisukti į idealų, kietą šarvinį rutuliuką. 

     Šios šeimos atstovai pasižymi išgaubtu, ovaliu, iš viršaus į apačią suplotu kūnu, kurio ilgis dažniausiai svyruoja nuo 5 iki 25 mm. Šių sausumos lygiakojų vėžiagyvių egzoskeletą sudaro kieti, chitinizuoti tergitai, saugantys vidinius organus. Šeimos individų galva yra iš dalies įtraukta į pirmąjį krūtinės (pereono) segmentą, o sudėtinės akys – supaprastintos. Krūtinės srityje yra išsidėsčiusios septynios poros vienšakų vaikščiojamųjų kojų (pereopodų), kurios morfologiškai yra beveik vienodos. Pagrindinis šios šeimos išvaizdos ir elgsenos bruožas yra gebėjimas pavojaus metu visiškai susisukti į sferinį rutulį – atlikti konglobaciją. Šio gynybinio proceso metu gyvūno antenos bei pilvelio (pleono) priedai yra pilnutinai paslepiami segmentuoto šarvo viduje. Nuo kitų sausumos vėdarėlių šeimų (pavyzdžiui, Porcellionidae ar Oniscidae) rutuliniai vėdarėliai skiriasi trapecijos formos telsonu, kuris neišsikiša už kūno kontūro. Taip pat, skirtingai nei plokštieji vėdarėliai, jie turi trumpus, į vidų nukreiptus uropodus, kurie susisukus suformuoja vientisą apsauginį paviršių. Galiausiai, jų pleopoduose esančios pseudotrachėjos yra pritaikytos efektyviam dujų apykaitos procesui sausumoje, kas leidžia jiems toleruoti sausesnę aplinką nei kitiems lygiakojams. 

     Šie gyvūnai pasižymi teigiamu polinkiu glaustis prie paviršių ir šviesos vengimu. Todėl jie aptinkami tamsiose, drėgnose vietose: po akmenimis, pūvančia mediena, miško paklotėje, dūlančių lapų sluoksnyje bei dirvožemio plyšiuose. Rūšys yra puikiai prisitaikiusios prie žmogaus kaimynystės. Jos dažnai apgyvendina rūsius, šiltnamius, komposto krūvas, sodus ir priemiesčių želdynus. Jiems reikalingas neutralus arba šarminis dirvožemis (turtingas kalcio). Kalcis jiems yra gyvybiškai būtinas kieto, chitininio egzoskeleto (šarvo) formavimui ir atnaujinimui po nerimosi. Armadillidiidae vėdarėliai kvėpuoja pilvelio kojose (pleopoduose) esančiomis pseudotrachėjomis (plaučiais). Kad vyktų dujų apykaita, šios struktūros privalo būti nuolat padengtos plona vandens plėvele, todėl esant sausam orui jiems gresia staigus išdžiūvimas. Pagal mitybos pobūdį jie yra detritofagai, mintantys pūvančiomis augalų liekanomis, mediena, grybiena ir dumbliais. Šioje šeimoje paplitusi savo arba kitų individų ekskrementų ėdimas. Tai padeda jiems geriau įsisavinti vario jonus, reikalingus jų kraujo pigmentui (hemocianinui). Skirtingai nei dauguma sausumos gyvūnų, šie vėdarėliai nešalina azoto atliekų skysto šlapimo pavidalu. Jie azotą išskiria amoniako dujų pavidalu tiesiogiai per savo porėtą šarvą, taip sutaupydami didelius kiekius organizmo vandens. Tai tiesioginio vystymosi gyvūnai (neturi laisvai gyvenančios lervos stadijos). Apvaisinti kiaušinėliai inkubuojami patelės pilvo pusėje esančioje specialioje sterblėje – marsupijuje. Išsiritę jaunikliai (mancae) kurį laiką praleidžia sterblėje, o išliaužę būna balti, minkšti ir turi tik 6 poras vaikščiojamųjų kojų. Suaugėlio stadiją jie pasiekia po daugybinių periodinių išsinėrimų. 

     Šios šeimos evoliucinis centras ir didžiausia rūšių įvairovė yra sutelkta Viduržemio jūros baseine (Pietų Europoje, Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose). Čia, sausesnio bei šiltesnio klimato zonose, gebėjimas susisukti į rutulį tapo esminiu evoliuciniu pranašumu. Vykstant pasaulinei prekybai, žemės ūkio produktų bei dirvožemio gabenimui, kai kurios rūšys (ypač Armadillidium vulgare) sėkmingai kolonizavo beveik visus pasaulio žemynus. Šiandien stabilios populiacijos yra aptinkamos Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Rytų Azijoje, Australijoje bei Naujojoje Zelandijoje.