Vėdarėlis Armadillidium vulgare yra žinomiausia ir plačiausiai ištirta sausumos lygiakojų vėžiagyvių (Isopoda) rūšis. 

     Šio vėdarėlio kūnas yra pailgai ovalus, labai išgaubtas, blizgiu paviršiumi ir pasiekia 8,5–18 milimetrų ilgį. Šio sausumos lygiakojo vėžiagyvio egzoskeletą sudaro judriai sujungti, stori chitinizuoti tergitai, neturintys šviesių kraštų apvadų. Gyvūno galva (cefalonas) yra giliai įtraukta į pirmąjį krūtinės segmentą, o jos priekinė dalis (kaktos skydelis) yra visiškai plokščia ir neturi kitoms rūšims būdingo išorinio snapelio. Galvos šonuose išsidėsčiusios supaprastintos sudėtinės akys, o sensorinę funkciją atlieka viena pora stambių, sulenktų antenų. Krūtinės (pereono) tagmoje yra septynios poros morfologiškai vienodų, vienšakių vaikščiojamųjų kojų. Pilvelio (pleono) segmentų ventralinėje pusėje funkcionuoja plokšti pleopodai, kuriuose esančios pseudotrachėjos užtikrina dujų apykaitą sausumoje. Paskutinis pilvelio segmentas yra virtęs griežtos trapecijos formos telsonu su visiškai tiesia, nukirsta viršūne, kuriuo ši rūšis skiriasi nuo rūšių su suapvalintais telsonais. Abipus telsono esantys uropodai yra virtę trumpomis, plokščiomis plokštelėmis ir neformuoja išorinių, uodegą primenančių priedų. Šių specifinių struktūrų visuma leidžia gyvūnui atlikti tobulą sferinę konglobaciją, kurios metu kūnas susisuka į visiškai sandarų šarvinį rutulį be jokių šoninių plyšių. Natūrali integrali šarvo spalva varijuoja nuo šiferio pilkos iki melsvai juodos, tačiau patelių ir jauniklių tergitai dažnai būna marginti asimetriškomis pteridinų pigmento gaminamomis gelsvomis dėmelėmis.

     Rūšis gausiai apgyvendina vidutinio drėgnumo pievas (ypač karbonatines), krūmynus bei miškų paklotes. Šie gyvūnai pasižymi polinkiu glaustis prie paviršių, todėl kaip slėptuves naudoja erdvę po akmenimis, rąstais, nuvirtusiais medžiais ir dūlančių lapų sluoksniu. Dėl polinkio į stabilią drėgmę ir apsaugą nuo šalčio, jie masiškai įsikuria žmogaus transformuotoje aplinkoje – šiltnamiuose, daržuose, komposto krūvose, rūsiuose bei parkų želdynuose. Šiai rūšiai gyvybiškai reikalingas neutralus arba šarminis dirvožemis, turtingas kalcio jonų. Kalcis yra būtinas jų storo, kalkingumu pasižyminčio eksoskeleto struktūros palaikymui ir atstatymui po periodinio nėrimosi. Dujų apykaita vyksta per pilvelio kojose (pleopoduose) esančias pseudotrachėjas, kurios turi būti nuolat drėgnos. Nors A. vulgare yra atsparesnis sausrai nei kiti vėdarėliai, jam vis tiek reikalinga 50–60 % aplinkos oro drėgmė, o aktyvumo periodas yra naktinis, dėl dehidratacijos rizikos. Pagal mitybos pobūdį tai yra saprofagai ir detritofagai, skaidantys negyvą augalinę organinę medžiagą, kerpes bei grybieną. Rūšiai būdingas savo ekskrementų ėdimas – tai svarbus fiziologinis mechanizmas, leidžiantis pakartotinai pasisavinti vario jonus, reikalingus jų kraujo deguonį pernešančiam pigmentui hemocianinui. Gyvūnai geba reguliuoti kūno temperatūrą keisdami elgseną (pvz., šaltu oru ieško saulėkaitos, o esant kritiniam šalčiui nugrimzta į anabiozę / ramybės būseną). Azoto medžiagų apykaitos produktus jie šalina ne su skystu šlapimu, o amoniako dujų pavidalu tiesiogiai per šarvą, taip maksimaliai taupydami vandenį. Patelė apvaisintus kiaušinėlius nešioja ventralinėje kūno pusėje esančiame skysčio pripildytame marsupijuje (perinamoje sterblėje) maždaug 3–4 savaites. Išsiritę pirmosios stadijos jaunikliai (mancae) sterblę palieka turėdami tik 6 poras vaikščiojamųjų kojų, o suaugėlio dydį ir paskutiniąją kojų porą įgyja po sistemingų senojo šarvo nusimetimų. Maksimali gyvenimo trukmė siekia iki 2–5 metų. 

     Ši rūšis yra natūraliai kilusi iš Viduržemio jūros regiono bei Pietų Europos. Šiltas ir kalkingas šio regiono mikroklimatas buvo pagrindinė terpė rūšies evoliucijai. Žmogui gabenant dirvožemį, dekoratyvinius augalus bei žemės ūkio produkciją, rūšis buvo introdukuota ir sėkmingai natūralizavosi beveik visose planetos dalyse. Šiandien stabilios ir itin tankios populiacijos (vietomis pasiekiančios net iki 10 000 individų viename kvadratiniame metre) fiksuojamos Šiaurės bei Pietų Amerikoje, Pietų Afrikoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje ir Rytų Azijoje (pvz., Japonijoje). Lietuvoje Armadillidium vulgare yra sinantropinė rūšis. Dėl nepalankių klimato sąlygų jis retai išgyvena atvirose natūraliose ekosistemose (pvz., giliuose miškuose) ir yra koncentruotas arti žmogaus aplinkos. Jų populiacijos aptinkamos šildomuose arba izoliuotuose šiltnamiuose bei oranžerijose, miestų bei kaimų rūsiuose, sandėliuose, kur laikomos daržovės, soduose, daržuose bei gausiose komposto krūvose, kuriose pūvanti organinė medžiaga išskiria šilumą ir neleidžia substratui visiškai užšalti žiemos metu.