Aksis arba Indijos elnias (Axis axis) yra elninių (Cervidae) šeimos žinduolis. Ši rūšis dažnai vadinama viena gražiausių pasaulyje dėl to, kad suaugę individai ištisus metus išlaiko ryškiai dėmėtą kailį. 

     Aksis yra grakštaus sudėjimo. Kūno ilgis siekia 110–140 cm, aukštis ties ketera – 75–95 cm, o suaugęs gyvūnas sveria apie 70–100 kg (patelės smulkesnės, apie 45–65 kg). Pagrindinė kailio spalva yra rausvai ruda arba gelsvai ruda, o pilvas, gerklė ir uodegos apatinė pusė yra visiškai balti. Ryškiausias bruožas – ištisus metus išliekančios baltos dėmės, kurios išsidėsčiusios išilginėmis eilėmis palei šonus ir nugarą. Išilgai nugaros ašies taip pat driekiasi tamsi juosta. Ragus turi tik patinai. Jie yra ilgi, grakščiai išlenkti lyros forma ir paprastai turi tik tris atšakas (pamatiniame rago trečdalyje, viduryje ir viršūnėje). Patinai ragus meta ne pagal griežtą kalendorinį sezoną, o individualiai, nes tropiniame klimate sezoniškumas nėra toks ryškus. 

     Aksiai natūraliai gyvena Indijos, Šri Lankos, Nepalo ir Bangladešo miškuose bei lygumose. Jie renkasi retus, šviesius miškus, pamiškes ir upių slėnius, kur medžių guotai kaitaliojasi su atviromis žolynų savanomis. Tankių, tamsių džiunglių jie vengia. Tai labai socialūs gyvūnai, gyvenantys grupėmis (kaimenėmis), kurias dažniausiai sudaro nuo keliolikos iki kelių dešimčių individų (patelės su jaunikliais ir kelių kartų palikuonys). Patinai prie kaimenių prisijungia rujos metu arba sudaro atskirus viengungių būrius. Įdomus biologinis reiškinys – aksiai dažnai maitinasi kartu su šiauriniais pilkaisiais langūrais (hulmanais). Beždžionės, sėdėdamos medžių lajose, numeta lapų bei vaisių, kuriais elniai minta ant žemės. Be to, hulmanai iš viršaus puikiai pastebi plėšrūnus (tigrus, leopardus) ir balsu įspėja ant žemės esančius aksius. Aksiai intensyviai ėda žolę atvirose laukymėse (tai sudaro didžiąją mitybos dalį). Taip pat skabo medžių bei krūmų lapus, pumpurus ir renka nukritusius laukinius vaisius miško pakraštyje. Tropinėse platumose ruja nėra griežtai apribota metų laikais, todėl jaunikliai gali gimti ištisus metus, nors pikas stebimas po liūčių sezono. Nėštumas trunka apie 7–7,5 mėnesio, patelė beveik visada atsiveda 1 jauniklį.

     Paplitimo teritorija apima Pietų Azijos tropinio ir subtropinio klimato juostas. Pagrindinis regionas yra didžioji Indijos subkontinento dalis. Čia jie yra plačiausiai paplitę ir gausiausi elniai. Arealas natūraliai driekiasi per Šri Lanką, Nepalą, Butaną ir Bangladešą. Paskutinės natūralios populiacijos rytiniame sparne fiksuojamos kai kuriose Pakistano vietovėse. Natūralioje aplinkoje aksiai visiškai negyvena aukštikalnių regionuose (Himalajuose) bei itin sausuose dykumų rajonuose (Indijos vakaruose). Dėl savo dekoratyvumo ir vertės medžioklės ūkiuose aksis tapo viena iš plačiausiai pasaulyje aklimatizuotų elninių rūšių. Didžiulės laisvėje gyvenančios aksių populiacijos įsitvirtino JAV (ypač Teksaso valstijoje bei Havajų salose). Čia kai kuriais atvejais jie laikomi invazine rūšimi, konkuruojančia su vietiniais elniais. Sėkmingai aklimatizuoti ir suformavę laukines populiacijas Argentinoje, Urugvajuje bei Brazilijoje. Australijoje įvežti dar XIX amžiaus pradžioje, dabar jie aptinkami rytinėje ir pietrytinėje žemyno dalyse. Europoje aksiai nebuvo tokie sėkmingi. Vienintelė pastovi ir stabili laisvėje gyvenanti aksių populiacija Europoje šiuo metu yra Kroatijoje (Brijuni salose). Kitose šalyse (pavyzdžiui, Čekijoje ar Prancūzijoje) buvę bandymai juos įveisti laisvėje baigėsi populiacijų išnykimu.