Elniniai (Cervidae) yra porakanopių (Artiodactyla) žinduolių šeima, kuriai priklauso 55 gyvuojančios rūšys. 

     Šie gyvūnai pasižymi lieknu kūnu, ilgomis, stipriomis kojomis ir sutrumpėjusia uodega. Esminis šeimos morfologinis bruožas – kauliniai ragai, kuriuos kasmet numeta ir vėl užaugina patinai, o šiaurinių elnių rūšyje juos turi ir patelės. Ragai formuojasi ant kaktikaulio išaugų, vadinamų rago pamatu, o jų augimo metu juos dengia minkšta, tankiais pūkeliais apaugusi ragų oda, kurią gyvūnai vėliau, ragams sukaulėjus, nulupa trindami į medžių kamienus. Šių gyvūnų pėda turi keturis pirštus, iš kurių trečiasis ir ketvirtasis yra pagrindiniai, baigiasi didelėmis kanopomis, o antrasis ir penktasis pirštai yra sunykę į nedideles šonines kanopėles. Priklausomai nuo šoninių kanopėlių skeleto sandaros, elniniai skirstomi į tikruosius elnius ir stirninius. Jų viršutiniame žandikaulyje visiškai nėra priekinių dantų (kandžių), juos atstoja kieta rageninė plokštelė, skirta augalams plėšti. Kramtomąjį paviršių sudaro krūminiai dantys, turintys pusmėnulio formos emalio raukšles, kurios puikiai pritaikytos kietam augaliniam maistui smulkinti. Elninių skrandis yra sudėtingas, sudarytas iš keturių skyrių: didžiojo skrandžio, tinklelio, knygelių ir šliužo. Galvos šonuose ir tarpupirščiuose elniniai turi specializuotas kvapiąsias liaukas, kurių sekretu žymi savo teritoriją bei bendrauja su gentainiais. Kūną dengia tankus kailis, sudarytas iš šiurkščių, tuščiavidurių akuotplaukų ir minkštų vilnaplaukių, atliekančių puikią termoreliacinę funkciją atšiauriomis sąlygomis. 

     Elniniai žvėrys yra paplitę labai įvairiuose biotopuose – nuo atšiaurios Arkties tundros iki tankių tropinių atogrąžų miškų. Didžioji dalis elninių, pvz., taurieji elniai, danieliai bei stirnos, renkasi plačialapius bei mišrius miškus, kuriuose gausus trako sluoksnis, pamiškių ir kirtaviečių. Šios vietos užtikrina gausų maisto pasirinkimą bei geras sąlygas pasislėpti nuo plėšrūnų. Didžiausias šeimos atstovas – briedis – yra labai prisitaikęs prie drėgnų vietovių. Jo tipiški biotopai apima aukštapelkes, nendrynus, upių slėnius ir užmirkusius miškus, kur auga minkšti vandens augalai bei karklai. Šiauriniai elniai (karibu) gyvena tundroje ir taigoje, kur puikiai pakenčia poliarinį klimatą. Tuo tarpu kai kurios Naujojo pasaulio rūšys (pvz., pampų elniai) yra prisitaikiusios prie visiškai atvirų žolių stepių bei savanų. Pastaraisiais dešimtmečiais, keičiantis kraštovaizdžiui, elniniai (ypač stirnos) intensyviai įsikuria agroželdiniuose – laukų miškeliuose, krūmynų juostose bei kultūriniuose pasėliuose, kur maitinasi ištisus metus. Visi elniniai yra augalėdžiai atrajotojai. Kadangi jie neturi viršutinių kandžių, augalus jie skabo ir plėšia, o sudėtingas keturių skyrių skrandis leidžia fermentuoti kietą celiuliozę. Vasarą ir pavasarį jų mitybą sudaro sultingos žolės, lapai, ūgliai ir uogos, o rudenį bei žiemą jie pereina prie sumedėjusio maisto – medžių žievės (ypač drebulių, uosių, eglių), spyglių, šakelių bei kultūrinių augalų (pvz., žieminių rapsų). Šiauriniai elniai žiemą geba išgyventi misdami vien kerpėmis (elnine briedrage), kurias išsikasa iš po sniego. Elninių dauginimosi laikotarpis vadinamas ruja, kuri daugumai rūšių vidutinėse platumose prasideda rudenį (rugsėjo–spalio mėnesiais). Šiuo periodu patinų biologijoje vyksta drastiški pokyčiai: kraujyje pakyla testosterono lygis, jie visiškai nustoja maitintis ir aktyviai riaumoja bei demonstruoja jėgą. Stipriausi patinai aplink save suburia patelių bandas (vadinamuosius haremus) ir įnirtingai kovoja su konkurentais, naudodami savo sukaulėjusius ragus. Per rują patinai gali prarasti iki 20 % savo kūno masės. Nėštumas trunka apie 7–8 mėnesius (stirnų nėštumas turi latentinį periodą – embriono vystymosi sustabdymą, todėl trunka ilgiau). Pavasarį (gegužės–birželio mėnesiais) patelės (elnės, stirnos, briedės) atsiveda 1–2 jauniklius. Pirmąsias savaites jaunikliai turi apsauginį dėmėtą kailį ir slepiasi žolėje, o motina prie jų prisiartina tik žindymui, kad nepritrauktų plėšrūnų dėmesio. Didžiąją metų dalį (ne rujos metu) elniniai laikosi pasiskirstę pagal lytį: patelės su jaunikliais sudaro šeimyninius būrius, o patinai gyvena atskirai arba nedidelėmis viengungių grupėmis. Jie bendrauja naudodami kvapiąsias liaukas (esančias prie akių, ant kojų bei tarpupirščiuose), palikdami cheminius pėdsakus ant medžių šakų bei žemės. 

     Elniniai savaime gyvena Šiaurės Amerikoje, Pietų Amerikoje, Eurazijoje ir Šiaurės Afrikoje (Atlaso kalnuose gyvena vienintelis Afrikos elninis – Atlaso elnias, tauriojo elnio porūšis). Žmogus elninius dirbtinai įvežė į Australiją, Naująją Zelandiją, Naująją Gvinėją bei kai kurias Karibų ir Ramiojo vandenyno salas, kur jie sėkmingai prisitaikė ir vietomis tapo invazinėmis rūšimis.