Bugenvilijos (Bougainvillea) yra dyvinutinių (Nyctaginaceae) šeimos augalų gentis, kuriai priklauso apie 22 rūšis. Nors gamtoje rūšių skaičius nėra didelis, pasaulyje egzistuoja daugiau nei 300 dirbtinai išvestų veislių bei hibridų. Gentis pavadinta jūrininko Luiso Antuano de Bugenvilio (1729-1811), kuris vadovavo pirmajai prancūzų kelionei aplink pasaulį garbei. 

     Bugenvilijų stiebai yra sumedėję, vijokliniai arba šliaužiantys, o jų lapų pažastyse formuojasi aštrūs, pakitusios kilmės spygliai, atliekantys apsauginę ir atraminę funkciją. Šio augalo lapai yra pražanginiai, vientisi, kiaušiniški arba elipsiški, su lygiu kraštu ir trumpais lapkočiais. Didžiausią estetinę vertę turi ryškios pažiedės, kurios dažnai klaidingai laikomos žiedlapiais, tačiau struktūriškai tai yra modifikuoti lapai. Pažiedės išsidėsto po tris, yra plonos, popierinės tekstūros, o jų paskirtis – pritraukti apdulkintojus į žiedyno centrą. Tikrieji bugenvilijų žiedai yra smulkūs, dvilyčiai, balkšvai gelsvos spalvos ir taisyklingos formos. Kiekvienas žiedas yra vamzdelinis, sudarytas iš suaugusio apyžiedžio, kuris viršūnėje išsiskleidžia į penkias nedideles skiautes. Žiedo viduje yra nuo penkių iki dešimties skirtingo ilgio kuokelių, kurie yra išsidėstę aplink centrinę piestelę. Piestelę sudaro viršutinė vienalizdė mezginė, ilgas liemenėlis ir puri purka, pritaikyta žiedadulkėms gaudyti. Po sėkmingo apdulkinimo subręsta vaisius – siauras, penkiabriaunis, pailgas sėklavaisis, kuriame slepiasi viena sėkla. Šaknų sistema yra trapi, mažai šakota ir jautri mechaniniams pažeidimams, todėl augalas sunkiai pakelia persodinimą. 

     Gamtoje jos auga tropiniuose ir subtropiniuose miškuose, drėgnuose lygumų bei kalnų uolynuose (Andų papėdėse, iki 2000 m virš jūros lygio), o kai kurios rūšys prisitaikiusios prie pusdykumių ar sausųjų miškų sąlygų. Augalui reikalingas ekstremalus saulės kiekis (mažiausiai 6–8 valandos tiesioginių spindulių per dieną) ir aukšta temperatūra (idealu tarp 20–35 °C). Jos visiškai netoleruoja šalnų ir reikalauja labai laidaus, puraus dirvožemio, nes natūraliai auga uolėtuose ar smėlinguose šlaituose, kur vanduo greitai nuteka. Tai yra visžaliai arba dalinai lapus metantys sumedėję vijokliai (lianos), kurie miško tankmėje naudoja savo aštrius dyglius tam, kad užsikabintų už stambesnių medžių kamienų ir pasiektų šviesą. Natūraliomis sąlygomis jos gali užaugti iki 10–15 metrų aukščio ir išgyventi iki 50–200 metų. Biologiškai bugenvilija yra unikali tuo, kad sausrą naudoja kaip signalą žydėjimui. Tropikuose gausiausia žiedų banga prasideda būtent prasidėjus sausajam sezonui. Per didelis drėgmės kiekis dirvoje skatina tik vegetatyvinį augimą (stiebus ir lapus), bet ne žiedų formavimąsi. Tikrieji, vamzdelio formos žiedai išskiria nektarą, esantį pačioje vamzdelio apačioje. Gamtoje ryškios pažiedės veikia kaip vizualinis signalas, priviliojantis kolibrius, ir naktinius drugius, kurie turi ilgus straubliukus nektarui pasiekti ir taip perneša žiedadulkes. Dauguma laukinių bugenvilijų rūšių pasižymi genetiniu savaiminiu nesuderinamumu. Tai reiškia, kad to paties augalo žiedadulkės negali apvaisinti jo paties piestelių – sėkloms užmegzti būtinas kryžminis apdulkinimas su kito to paties tipo augalo žiedadulkėmis. Gamtoje jos plinta sėklomis, kurias subrandina penkiabriauniuose sėklavaisiuose. Tačiau jos turi ir stiprią vegetatyvinio dauginimosi savybę – nulūžusios ir ant drėgnos žemės nukritusios šakos lengvai išleidžia pridėtines šaknis, suformuodamos naują augalą. 

     Bugenvilijos yra endeminė Pietų Amerikos gentis. Natūralios laukinių rūšių augavietės driekiasi tropinio ir subtropinio klimato zonose nuo Brazilijos (ypač rytinės ir vakarinės dalies miškų) per Boliviją, Peru, Paragvajų ir Urugvajų iki pat šiaurinių bei centrinių Argentinos regionų. XVIII a. pabaigoje prancūzų botanikui Philibert Commerçon atradus šį augalą Brazilijoje, jis buvo atvežtas į Europą, o vėliau kolonizacijos ir prekybos keliais išplito po visą pasaulį. Šiandien bugenvilijos yra viena populiariausių dekoratyvinių lianų pasaulyje. Dėl savo gebėjimo pakelti karštį ir sausrą, ji masiškai natūralizavosi ir tapo neatsiejama kraštovaizdžio dalimi Pietų Europoje (Ispanija, Italija, Graikija), Kipre, Maltoje, taip pat Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų pakrantėse. Čia jos dengia ištisas miestų bei kurortų pastatų sienas. JAV ir Karibų jūros baseine labai plačiai paplitusi Floridoje, Kalifornijoje, Havajuose ir Karibų salose. Azijoje masiškai auginama Indijoje, Tailande, Malaizijoje, Indonezijoje, Taivane ir Pietų Kinijoje. Australijos ir Ramiojo vandenyno salose natūralizavosi tropinėse pakrantėse (pvz., Guamo saloje ji paskelbta oficialiu teritorijos augalu).