Naminis šuo (Canis familiaris) yra šuninių (Canidae) šeimos naminis gyvūnas. Šiuolaikinėje sistematikoje naminis šuo dažnai klasifikuojamas kaip pilkojo vilko porūšis (Canis lupus familiaris), o jo evoliucinė istorija yra glaudžiai susijusi su žmogumi. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad šunys buvo prijaukinti iš išnykusios vilkų populiacijos prieš 15 000–30 000 metų, dar vėlyvajame paleolite, kai žmonės vertėsi medžiokle ir rankiojimu.

     Dėl tūkstančius metų trukusios dirbtinės atrankos šuo tapo kintamiausiu sausumos žinduoliu pasaulyje – sukurta šimtai veislių, besiskiriančių svoriu (nuo 1 kg iki daugiau nei 90 kg), kaukolės forma bei kailio struktūra. Pagal kaukolės formą šunys skirstomi į tris pagrindinius tipus: ilgasnukius, trumpasnukius ir vidutinio ilgio snukį turinčius. Suaugęs šuo turi 42 dantis, iš kurių stipriausiai išvystytos galingos iltys ir maistą plėšiantys bei smulkinantys plėšrieji dantys. Jų lanksčios ausys, priklausomai nuo veislės, gali būti stačios, pusiau stačios arba nukabusios, o jas valdantys gausūs raumenys leidžia jas sukioti garso kryptimi. Kaip ir kiti šuniniai, jie eidami remiasi elastingomis pirštų pagalvėlėmis, kurios amortizuoja smūgius bėgant. Priekinės letenos dažniausiai turi penkis pirštus su neįtraukiamais nagais, tačiau pirmasis vidinis pirštas yra aukščiau ir nesiekia žemės paviršiaus. Šuns kailis susideda iš šiurkštesnių dengiamųjų plaukų ir tankios, švelnios povilnės, saugančios odą nuo drėgmės bei temperatūros pokyčių. Stuburas yra labai lankstus, o raumeningas juosmuo ir ilgos galūnės leidžia gyvūnui bėgant keisti judėjimo tempą bei atlikti staigius manevrus. Uodega yra tiesioginis stuburo tęsinys, kuri atlieka ne tik fizinio balanso funkciją judant, bet ir tarnauja kaip svarbi vizualinės komunikacijos priemonė. 

     Naminio šuns pagrindinis biotopas yra žmogaus aplinka. Jie gyvena miestuose, kaimo vietovėse, namų ūkiuose ir specializuotuose objektuose kartu su žmonėmis. Laisvai gyvenantys (sulaukėję) šunys prisitaiko prie įvairių natūralių biotopų – miškų, laukų, priemiesčių zonų ir sąvartynų, kur randa maisto bei prieglobstį. Išskirtinis laukinio šuns biotopo pavyzdys yra Australijos dingo (Canis familiaris dingo), kuris antriniu būdu sulaukėjo ir sėkmingai užėmė dykumų, pusdykumių bei retų miškų ekosistemas. Kaip ir jų laukiniai protėviai vilkai, šunys yra socialiniai gyvūnai. Gyvendami su žmonėmis, jie žmogaus šeimą priima kaip savo „gaują“, pripažindami hierarchinę struktūrą. Sulaukėję šunys dažnai buriasi į laukines grupes bendrai medžioklei ar teritorijos gynybai. Nors šunys priklauso plėšrūnų būriui, jie genetiškai yra visavalgiai. Domestikacijos eigoje jų virškinimo sistema prisitaikė skaidyti angliavandenius (krakmolą), kas leidžia jiems maitintis labai įvairiu maistu, įskaitant augalinės kilmės produktus. Kalių nėštumas trunka 61–66 paras, o vadoje paprastai būna nuo 4 iki 10 jauniklių (šuniukų). Skirtingai nuo laukinių šuninių, kurie veisiasi tik kartą per metus, naminės kalės rujoja du kartus per metus (dažniausiai pavasarį ir rudenį). Šunys vidutiniškai gyvena 10–13 metų (kai kurios veislės iki 16 ar daugiau metų). Trukmė labai priklauso nuo gyvūno dydžio ir veislės anatominių specifikų (mažų veislių šunys biologiškai gyvena ilgiau nei milžiniškų veislių atstovai).