Plėšrieji žinduoliai (Carnivora) yra žinduolių būrys, kuriam priklauso daugiau nei 280 rūšių. Nors būrio pavadinimas lotyniškai reiškia „mėsėdžiai“, ne visi šio būrio atstovai maitinasi tik mėsa. 

     Būrio atstovų dydis pasižymi didžiausia įvairove tarp visų žinduolių būrių. Jų svorio skirtumas tarp smulkiausio ir stambiausio atstovo skiriasi daugiau nei 130 000 kartų. Smulkiausias plėšrūnas - žebenkštis (Mustela nivalis). Ji sveria vos 30–50 gramų, o kūno ilgis siekia tik 11–17 centimetrų. Didžiausias būrio atstovas - Pietinis jūrų dramblys (Mirounga leonina). Patinai gali sverti iki 4 000–5 000 kg (4–5 tonas) ir pasiekti net 6–6,9 metrų ilgį. Dauguma rūšių turi tankų kailį su šiltu povilniu, saugančiu nuo šalčio, o vandens plėšrūnai (ruoniai) turi storą poodinį riebalų sluoksnį. Viršutinis ketvirtasis kaplys ir apatinis pirmasis krūminis dantis yra virtę aštriomis, žirkles primenančiomis mėsos kirpimo briaunomis. Visi plėšrieji turi ilgas, tvirtas ir smailias iltis, skirtas grobiui sugriebti, laikyti ar nužudyti. Žandikaulio sąnarys juda tik vertikaliai (aukštyn ir žemyn), todėl šie gyvūnai negali kramtyti maisto į šonus. Šio būrio atstovų smegeninė yra didelė, o smegenų pusrutuliai turi gilias vageles, užtikrinančias puikią koordinaciją ir intelektą. Snukio srityje augantys ūsai (vibrisės) yra itin jautrūs ir padeda orientuotis aplinkoje bei medžioti tamsoje. Šuniniai ir katiniai remiasi tik pirštais, o meškos bei kiaunės žengia visa pėda. Jų raktikauliai yra redukuoti arba visiškai išnykę, o tai suteikia priekinėms kojoms didesnį lankstumą ir judėjimo amplitudę bėgant. Trys riešo kaulai yra suaugę į vieną bendrą kaulą, kuris amortizuoja stiprius smūgius šuolių ir bėgimo metu. Kadangi mėsa yra lengvai virškinama, plėšrūnų skrandis yra paprastas, o žarnynas – pastebimai trumpesnis nei žolėdžių. 

     Gyvenamųjų aplinkų įvairovė ir biologiniai prisitaikymai yra vieni plačiausių gyvūnų pasaulyje. Dėl savo evoliucinio plastiškumo jie yra apgyvendinę beveik visus planetos sausumos ir vandens biomus. Miškų ir taigos biotopai yra pagrindinė daugelio kačių, šuninių ir kiauninių šeimos atstovų aplinka. Pavyzdžiui, paprastoji lūšis (Lynx lynx) arba rudasis lokys (Ursus arctos) renkasi tankius, brandžius miškus. Atvirose erdvėse (stepėse, savanose, dykumose gyvena greiti medžiotojai, tokie kaip gepardai, liūtai ar vilkai, kuriems reikalingas geras matomumas ir erdvė bėgimui. Dykumose puikiai adaptavęsi mažieji plėšrūnai, pavyzdžiui, fenekai (dykumų lapės). Polarinėse zonose ir tundroje baltieji lokiai (Ursus maritimus) ir polarinės lapės gyvena ledynuose ir tundroje, kur jų biotopas tiesiogiai priklauso nuo jūrinio ledo bei sniego dangos. Ūdros (Lutra lutra) gyvena prie upių bei ežerų. Ruoniai, jūrų liūtai ir vėpliai (Pinnipedia) didžiąją laiko dalį praleidžia atvirame vandenyje, o į sausumą ar ledą išlipa tik ilsėtis bei vesti jauniklių. Dėl gebėjimo prisitaikyti, tokie gyvūnai kaip meškėnai, lapės ar mangustos vis dažniau apsigyvena miestų parkuose ir priemiesčiuose. Dauguma plėšrūnų aktyviai žymi savo gyvenamąsias teritorijas kvapiosiomis liaukomis (šlapimu, išmatomis) arba garsiniais signalais, taip reguliuodami savo rūšies tankumą biotope. Dauguma jų yra mitybos grandinės viršūnėje (viršūniniai plėšrūnai), todėl jų išnykimas sukelia trofinę kaskadą – visos ekosistemos disbalansą. Jie veikia kaip natūralūs selekcininkai, kontroliuojantys žolėdžių (briedžių, elnių, graužikų) gausumą ekosistemoje. Tai neleidžia perdaug nuganyti augaliją ir išlaiko biotopo stabilumą. Daugelis meškinių ir kiauninių šeimos rūšių turi savybę laikinai sustabdyti apvaisintos kiaušialąstės vystymąsi (latentinis periodas). Tai leidžia gyvūnams jauniklius atsivesti pačiu palankiausiu metų laiku (pavasarį), nepriklausomai nuo to, kada įvyko poravimasis. Nėštumo trukmė labai skiriasi. Pavyzdžiui, žebenkšties nėštumas trunka apie 35 dienas, o kai kurių ruonių ar lokių (įskaitant latentinį periodą) – iki 8–9 mėnesių. Sausumos plėšrūnai (katiniai, šuniniai, lokiai) veda jauniklius, kurie gimsta akli, kurti ir visiškai priklausomi nuo motinos. Guolyje ar urve jie praleidžia pirmąsias savo gyvenimo savaites. Vandens plėšrūnai (ruoniai) dažniausiai veda tik vieną jauniklį, kuris jau po kelių valandų ar dienų sugeba plaukti. Motinos pienas būna itin riebus (iki 60 % riebumo), todėl jaunikliai auga ekstremaliai greitai. Vilkai, šakalai ir lapės dažnai sudaro stabilias poras daugeliui metų. Patinas aktyviai dalyvauja guolio priežiūroje ir neša maistą žindančiai patelei. Lokiai, didžiosios katės ir ruoniai yra poligamiški. Patinai nesirūpina jaunikliais, o stambūs jūrų dramblių ar jūrų liūtų patinai veisimosi vietose formuoja didžiulius patelių haremus ir aršiai dėl jų kovoja. 

     Paplitę visuose pasaulio žemynuose, išskyrus Antarktidą (tačiau aplinkiniuose jos vandenyse ir leduose gyvena tikrieji ruoniai).