Pilkasis vilkas (Canis lupus) yra stambiausias iš visų laukinių šuninių (Canidae) šeimos žinduolių. Vieni mokslininkai mano, kad pilkasis vilkas yra visų naminių šunų protėvis, kiti tam prieštarauja. 

     Pilkojo vilko kūno sandara yra masyvi, su tvirta krūtinės ląsta ir galingomis, aukštomis kojomis, pritaikytomis ilgam bėgimui. Tai stambiausia laukinių šuninių šeimos rūšis, kurios suaugusio individo kūno ilgis siekia 100–160 cm, o uodegos – dar apie 30–50 cm. Šių plėšrūnų aukštis ties ketera svyruoja nuo 80 iki 100 cm, o masė Lietuvoje paprastai būna 30–50 kg. Patinų morfologiniai parametrai ir masė yra pastebimai didesni nei patelių, o tai rodo aiškų lytinį dimorfizmą. Vilko galva yra didelė, su plačia kaktos sritimi, ilgu snukiu ir tiesiomis, smailiomis ausimis. Kailis pasižymi puikiomis termoizoliacinėmis savybėmis ir susideda iš šiurkščių viršutinių dengiamųjų plaukų bei tankios, šiltos povilnės. Kailio spalva yra labai kintanti, o Lietuvoje vyrauja pilkai ruda spalva su tamsesne, juosva juosta išilgai nugaros. Apatinė kūno dalis, pilvas ir gerklė yra pastebimai šviesesni, dažniausiai balkšvų ar gelsvų atspalvių. Šoniniai snukio plaukai suformuoja šviesesnes žandenas, o viršutinė lūpa ir smakras dažnai būna balti. Pėdos yra didelės ir pailgos, o priekinių kojų dilbio srityje iš priekio ryškėja išilginė tamsi juosta. 

     Pilkojo vilko biotopas apima beveik visas Šiaurės pusrutulio gamtines zonas nuo tundros iki dykumų. Šių plėšrūnų buveinės pasirinkimą ir globalios biologijos ypatumus lemia ne konkretus reljefas, o grobio gausa bei žemas urbanizacijos lygis. Priklausomai nuo gyvenamosios aplinkos, drastiškai kinta vilkų užimamos teritorijos dydis, mitybinė bazė bei medžioklės strategijos, leidžiančios jiems sėkmingai gyventi tiek tankiuose taigos miškuose, tiek atvirose stepėse ar kalnų ekosistemose. Vilkai yra bendruomeniniai gyvūnai, gyvenantys griežtos hierarchijos šeimyninėmis grupelėmis arba gaujomis. Gaujai vadovauja dominuojanti pora – alfa patinas ir alfa patelė. Žiemą kelios šeimos gali jungtis į stambesnes gaujas, dažniausiai susidedančias iš 5–7 ar daugiau individų. Kiekviena šeima užima tam tikrą medžioklės teritoriją, kurią dominuojantis patinas aktyviai žymi šlapimu bei ekskrementais. Teritorijos dydis tiesiogiai priklauso nuo grobio gausos ir gali svyruoti nuo kelių dešimčių iki šimtų kvadratinių kilometrų. Vilkai yra aktyvūs sutemose ir naktį. Dieną jie praleidžia nuošaliose guoliuose, o medžioti pakyla temstant. Tai tipiški mėsėdžiai, atliekantys esminę ekosistemos reguliuotojų funkciją. Jų mitybos pagrindą sudaro kanopiniai žinduoliai – stirnos, šernai, elniai bei briedžiai. Trūkstant stambaus grobio, jie minta bebrais, smulkiais graužikais, paukščiais, maita ar uogomis. Ši rūšis yra monogaminė – poros dažnai sudaromos visam gyvenimui. Ruja vyksta kartą per metus, žiemos pabaigoje (gruodžio–kovo mėnesiais). Nėštumas trunka apie 62–65 dienas, pavasarį patelė guolyje ar urve atsiveda 4–6 (kartais daugiau) aklų jauniklių. Gaujos nariai tarpusavyje bendrauja sudėtinga akustine sistema (staugimu, urzgimu, lojimu), kūno pozomis, mimika ir cheminiais kvapais. Staugimas padeda ne tik palaikyti ryšį šeimoje, bet ir įspėti kaimynines gaujas apie užimtą teritoriją.

     Istoriškai pilkasis vilkas buvo plačiausiai paplitęs sausumos žinduolis pasaulyje, užėmęs didžiąją dalį Šiaurės pusrutulio erdvės. Dėl intensyvaus naikinimo ir buveinių fragmentacijos XIX–XX amžiuje jo arealas sumažėjo maždaug trečdaliu, o Vakarų Europoje, Britų salose bei Japonijoje ši rūšis buvo visiškai išnaikinta. Šiuo metu pasaulinė pilkųjų vilkų populiacija yra stabili, todėl IUCN Raudonajame sąraše rūšis klasifikuojama kaip nekelianti susirūpinimo (Least Concern). Didžiausios populiacijos yra susitelkusios atokiose Kanados (>60 000) ir Rusijos (~67 000) teritorijose. Tuo tarpu Europos Sąjungoje, pritaikius griežtą teisinę apsaugą, vyksta natūralus rūšies atsikūrimas – jų arealas vėl pasiekė tokias šalis kaip Prancūzija ar Vokietija. Lietuvoje pilkasis vilkas yra paplitęs visoje šalies teritorijoje, tačiau jo tankumas nevienodas – plėšrūnai telkiasi didžiuosiuose miškų masyvuose (pvz., Dainavos, Labanoro, Karšuvos gijose) bei pasienio zonose su Baltarusija, Latvija ir Lenkija.