Stirna (Capreolus capreolus) yra elninių (Cervidae) šeimos žinduolis. 

     Stirna yra smulkus žvėris. Kūno ilgis siekia 100–135 cm, aukštis ties ketera – 65–75 cm, o suaugęs gyvūnas sveria apie 20–35 kg (patinai yra šiek tiek stambesni už pateles). Kailio spalvą stirnos keičia du kartus per metus. Vasarą kailis yra trumpas, lygus, ryškios rusvos ar gelsvai raudonos spalvos. Žiemą jis tampa daug tankesnis, ilgesnis, pilkšvai rudos ar net tamsiai pilkos spalvos, puikiai saugantis nuo šalčio. Užpakalinėje kūno dalyje, po uodega, yra balto kailio dėmė, vadinama veidrodėliu. Žiemą jis yra ryškiai baltas ir išsiplečia gyvūnui išsigandus (taip įspėjami kiti bandos nariai), o vasarą tampa gelsvas ir mažiau pastebimas. Ragus turi tik patinai (stirninai). Jie yra palyginti maži, statūs, dažniausiai su trimis atšakomis (viršūnėje sudaro šakutę). Ragai pradeda augti žiemą, būna aptraukti minkšta ragų oda, o pavasarį (balandžio mėnesį) sukietėja, nusivalo ir lieka iki vėlyvo rudens. Lapkričio–gruodžio mėnesiais patinai ragus numeta. 

     Stirnos yra labai plastiškos aplinkos atžvilgiu. Gyvena nedideliuose mišriuose miškuose su tankiu traku, kirtavietėmis, pievutėmis ir pamiškėmis. Taip pat gyvena ir visiškai atvirose agrarinėse vietovėse (laukuose), kur slepiasi tik nedideliuose krūmynuose ar grioviuose. Šiltuoju metų laiku stirnos laikosi pavieniui arba nedidelėmis šeimyninėmis grupėmis (patelė su jaunikliais). Tačiau žiemą jos susiburia į didesnius būrius (kaimenes), kuriuos gali sudaryti nuo keliolikos iki kelių dešimčių individų. Taip lengviau pastebėti plėšrūnus ir susirasti maisto po sniegu. Jos renkasi lengvai virškinamą, sultingą ir maistingą maistą, nes jų skrandis yra palyginti mažas. Pavasarį ir vasarą jos minta jaunomis žolėmis, pumpurais, lapais, uogienojais ir grybais. Rudenį ir žiemą pereina prie sumedėjusio maisto: skabo minkštus karklų, drebulių, ąžuolų ūglius, graužia ploną medžių žievę, o laukuose intensyviai minta žieminiais rapsais bei žiemkenčiais. Stirnų ruja vyksta vasarą – liepos–rugpjūčio mėnesiais. Patinai tampa labai teritoriniai, loja (leidžia garsus, panašius į šuns lojimą) ir persekioja pateles, ištrypdami žolėje būdingus aštuoniukės formos takus („raganų ratus“). Stirnos pasižymi unikaliu stirnų biologiniu bruožu tarp visų Lietuvos elninių - latentiniu periodu (atidėtu vystymasi). Po apvaisinimo vasarą, embrionas gimdoje nustoja vystytis ir „miega“ iki pat sausio mėnesio. Tik žiemą prasideda aktyvus jo augimas. Dėl šios priežasties bendras nėštumas trunka net 9 mėnesius. Gegužės pabaigoje arba birželio pradžioje stirna atsiveda 1–2 (rečiau 3) jauniklius (stirniukus). Jie gimsta su šviesiai dėmėtu kailiuku, neturi specifinio kvapo (tai saugo juos nuo lūšių ir vilkų) ir pirmąsias savaites ne bėga, o nejudėdami guli pasislėpę žolėje. 

     Stirnos gyvena visoje Europoje – nuo Viduržemio jūros pakrančių pietuose iki Skandinavijos pusiasalio šiaurėje. Jų populiacijos gausiai paplitusios Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje bei Lenkijoje. Žemyninėje dalyje jos natūraliai nesutinkamos tik Airijoje bei kai kuriose izoliuotose Viduržemio jūros salose (pvz., Korsikoje, Sardinijoje). Rytuose europinės stirnos arealas tęsiasi iki Volgos upės Rusijoje ir Ukrainos. Už Volgos upės šią rūšį pakeičia stambesnė jos giminaitė – sibirinė stirna (Capreolus pygargus). Tarp šių dviejų rūšių egzistuoja plati hibridizacijos zona, o genetiniuose tyrimuose fiksuojama, kad Rytų ir Vidurio Europos (įskaitant ir Lietuvos) stirnos turi sibirinės stirnos genetinio pėdsako (mtDNA introgresijos). Rūšis taip pat yra paplitusi Kaukazo regione, Turkijoje, šiauriniame Irake bei šiaurės Irane. Lietuvoje tai pati gausiausia, plačiausiai paplitusi ir mažiausia elninių šeimos rūšis.