Europinis žoliakrabis (Carcinus maenas) yra žoliakrabinių (Carcinidae) šeimos vėžiagyvių rūšis. 

     Krabo karapaksas (galvakrūtinės šarvas) paprastai užauga iki 60 mm ilgio ir 90 mm pločio. Karapakso priekinis kraštas yra lankiškas, o jo šonuose už abiejų akių išsidėstę po 5 aštrius, į priekį nukreiptus dantukus. Tarp akių matomi 3 nedideli kaktos gumburėliai. Chelipedos (žnyplinės kojos) yra stiprios, šiek tiek asimetriškos. Paskutinės poros einamosios kojos yra nežymiai suplotos, tačiau pritaikytos bėgiojimui, o ne plaukimui (neturi plaukiojamųjų plokštelių). Viršutinės šarvo dalies spalva yra labai kintanti – gali būti tamsiai žalia, pilkšva, ruda arba pilkai ruda. Pilvelio pusės bei kojų pamatų spalva rodo laiką nuo paskutinio šarvo keitimo: neseniai išsinėrusių krabų danga yra gelsvai žalia, o ilgai nesineriančių subrendusių individų pilvelis įgauna ryškiai oranžinį arba raudoną atspalvį. 

     Tai tipiška litoralinė ir sublitoralinė rūšis, dažniausiai gyvenanti sekliose priekrantėse iki 60 m gylio. Krabas įsikuria labai įvairiuose biotopuose: smėlėtame ir dumblėtame dugne, akmeninguose uolų plyšiuose bei jūrinių žolių (Zostera) sąžalynuose. Rūšis pakelia vandens druskingumą nuo 4 iki 52 ‰ ir toleruoja 0–30 °C temperatūrą, todėl gali sėkmingai gyventi upių žiotyse (estuarijose). Europinis žoliakrabis yra aktyvus plėšrūnas ir visaėdis. Savo stipriomis žnyplėmis jis traiško dvigeldžius moliuskus (midijas, nesubrendusias austres), medžioja daugiašeres kirmėles, smulkius vėžiagyvius bei minta jūrų dumbliais ir žuvų lervomis. Patelės po pilveliu (pleone) nešioja kiaušinėlius. Išsiritusios lervos išplaunamos į planktoną, kur praeina zoėja ir megalopas lervines stadijas prieš nusėsdamos ant dugno kaip jauni krabai. 

     Rūšis yra vietinė šiaurės vakarų Europos (nuo Norvegijos iki Viduržemio jūros) ir Šiaurės Afrikos pakrantėse. Žmogaus veiklos dėka (su laivų balastiniais vandenimis) šis krabas išplito ir tapo agresyvia invazine rūšimi Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Pietų Afrikoje bei Australijoje, kur daro didžiulę žalą vietinei biologinei įvairovei ir žuvininkystei. Pavieniai europinio žoliakrabio individai kartais aptinkami Baltijos jūros Lietuvos pakrantėse (prie Klaipėdos ar Palangos). Tačiau dėl per mažo druskingumo mūsų vandenyse ši rūšis nesugeba sėkmingai veistis, todėl vietinės stabilios populiacijos nesudaro.