Taurusis elnias (Cervus elaphus) yra porakanopių (Artiodactyla) būrio, elninių (Cervidae) šeimos stambus žinduolis. 

     Šie gyvūnai pasižymi grakščiu kūno sudėjimu ir ilgu, lieknu kaklu. Suaugę patinai (elniai) sveria apie 160–240 kg (kartais iki 300 kg), o jų kūno ilgis siekia iki 2,5 metro. Patelės (elnės) yra gerai pastebimai mažesnės – sveria 120–170 kg. Patinai kasmet pavasarį (vasario–balandžio mėnesiais) meta ragus, kurie iki vasaros pabaigos atauga iš naujo. Ragai yra šakoti, masyvūs, padengti džiūstančia oda (velvetu), kurią gyvūnai vėliau nutrina į medžių kamienus. Vasarą kailis būna trumpas, vasariškai rusvas ar elniškai rudas, o žiemą tampa ilgesnis, tankesnis, pilkšvai rudos ar tamsiai pilkos spalvos. Užpakalinėje kūno dalyje, aplink uodegą, yra šviesi, gelsva dėmė, vadinama „veidrodėliu“. 

     Taurieji elniai labiausiai mėgsta didelius, mišrius miškus su tankiu pomiškiu, proskynomis bei netoliese esančiomis pievomis ir upių slėniais. Jie vengia visiškai atvirų plotų, tačiau naktimis išeina maitintis į laukus. Tai tipiški žolėdžiai gyvūnai. Jų racioną sudaro įvairios žolės, miško uogienojai, medžių ir krūmų lapai, ūgliai, žievė bei gilių ar grybų laimikis rudenį. Didžiąją metų dalį patelės su jaunikliais ir jauni patinai gyvena atskirose grupėse (gimtose šeimose), o subrendę patinai laikosi pavieniui arba mažesnėmis grupėmis. Rudenį (rugsėjo–spalio mėnesiais) prasideda elnių ruja, kurios metu patinai garsiai riaumoja, gina savo teritoriją ir kovoja dėl patelių haremų. 

     Rūšis natūraliai paplitusi beveik visoje Europoje, Kaukaze, Mažojoje Azijoje, dalyse Vakarų bei Centrinės Azijos ir Šiaurės Afrikoje (Atlaso kalnuose). Lietuvoje šie elniai yra dažni ir paplitę daugelyje miškų masyvų. Jų populiacija šalyje yra stabili bei nuolat reguliuojama medžioklės tvarkaraščiais.