Drambliniai (Elephantidae) yra straublinių (Proboscidea) būrio žinduolių šeima, vienintelė išlikusi straublinių būryje. Šiai šeimai priklauso ne tik visi šiandien gyvuojantys drambliai, bet ir žymiausi išnykę ledynmečio milžinai – mamutai (Mammuthus) bei Palaeoloxodon genties atstovai. 

     Šeimos atstovų dydis varijuoja nuo maždaug 2–4 tonų svorio miškinių dramblių iki gigantiškų išnykusių rūšių, kurių masė viršijo 15 tonų, o pečių aukštis siekė puspenkto metro. Skirtingai nei ankstyvieji straubliniai, Elephantidae turi itin sutrumpėjusią ir vertikaliai iškilusią kaukolę, kuri evoliuciškai išsivystė siekiant išlaikyti milžinišką suaugusių durklų svorį. Šiai šeimai būdinga unikali žandikaulio sandara, kurioje visiškai išnyko apatiniai kandžiai, o viršutiniai virto masyviais, be emalio sluoksnio esančiais durklais. Krūminių dantų morfologija yra pati sudėtingiausia tarp visų straublinių: jų kramtomasis paviršius susideda iš daugybės lygiagrečių emalio plokštelių, idealiai pritaikytų smulkinti kietą, abrazyvią augaliją. Unikalus šios šeimos bruožas yra horizontali dantų kaita, kai funkcionuoja tik po vieną dantį kiekviename žandikaulio ketvirtyje, o nauji dantys slenka iš galo į priekį tarsi konvejeriu. Šeimos atstovų straublys turi ypatingą anatominį užbaigimą – jo gale yra labai jautrūs, pirštus primenantys raumeningi išsikišimai, leidžiantys manipuliuoti net adatos dydžio objektais. Elephantidae skeletas pasižymi visiškai ištęstais, stulpiškais galūnių kaulais, kurių sąnariai išsidėstę vertikalioje linijoje be jokių įlinkių, kad veiktų kaip svorį laikančios kolonos. Skirtingai nuo plokščiapėdžių protėvių, šios šeimos gyvūnų pėdos sandara yra pusiau ant pirštų, kur po pirštikauliais esanti riebalinė pagalvėlė veikia kaip hidraulinis amortizatorius. Ausų kaušelių morfologija yra unikalus šios šeimos evoliucinis pasiekimas termoreguliacijai. Jų plotas ir kraujagyslių tinklas tiesiogiai priklauso nuo rūšies biotopo karštumo. Šiuolaikinių šeimos rūšių oda yra beveik plika, su retais šereliais, tačiau turi gilų raukšlių tinklą, kuris sulaiko drėgmę ir apsaugo organizmą nuo perkaitimo bei dehidratacijos. 

     Šiuolaikiniai ir išnykę drambliniai demonstruoja neįtikėtiną ekologinį plastiškumą. Šeimos nariai geba apgyvendinti visiškai skirtingas ekosistemas – nuo Afrikos pusdykumių ir atvirų savanų (Loxodonta africana) iki tankių ekvatorinių lietaus miškų (Loxodonta cyclotis) ir subtropinių džiunglių (Elephas maximus). Išnykusios rūšys, tokios kaip gauruotieji mamutai (Mammuthus primigenius), sugebėjo tobulai kolonizuoti atšiauriausias Šiaurės pusrutulio sritis (stepes bei tundras), kur temperatūra krisdavo stipriai žemiau nulio. Kad ir kokiame biotope gyventų, visi drambliniai turi vieną esminį ekologinį apribojimą – jie negali būti toli nuo gėlo vandens šaltinių. Vanduo jiems būtinas ne tik išgerti (iki 140–200 litrų per dieną), bet ir kasdienėms maudynėms, apsaugančioms odą nuo perkaitimo ir parazitų. Drambliniai yra išimtinai tik žolėdžiai. Dėl specifinės virškinimo sistemos (fermentacija vyksta storojoje žarnoje) jie per parą turi suėsti milžinišką masę augalijos (apie 5% savo kūno svorio). Kadangi maistas suvirškinamas tik iš dalies, gyvūnai privalo nuolat migruoti ieškodami naujų ganyklų. Savo biotopuose šie gyvūnai veikia kaip galingi kraštovaizdžio keitėjai. Versdami medžius jie paverčia miškus savanomis, sausrų metu iltimis kasa vandens duobes (kuriomis vėliau naudojasi kiti gyvūnai) ir su išmatomis nukeliavę didžiulius atstumus efektyviai išnešioja bei apdoroja ir paruošia dygimui dešimčių augalų rūšių sėklas. Šeimai būdingas itin lėtas populiacijos atsikūrimas. Nėštumas trunka rekordiškai ilgai – 22 mėnesius. Patelė per gyvenimą gali atsivesti tik kelis jauniklius (paprastai kas 3–4 metus po vieną), todėl bet koks staigus suaugusių individų praradimas šiai šeimai yra demografiškai pražūtingas. Patinų biologinis fenomenas yra periodinė suaugusių patinų būsena, kurios metu testosterono kiekis kraujyje pakyla keliasdešimt kartų. Jos metu iš smilkinių liaukų skiriasi skystis, gyvūnai tampa itin agresyvūs, aktyviai ieško rujojančių patelių ir demonstruoja savo dominavimą prieš kitus patinus. 

     Vėlyvajame miocene ir pleistoceno epochose drambliniai buvo paplitę beveik visoje planetoje – Afrikoje, Eurazijoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Jie negyveno tik Australijoje ir Antarktidoje. Mamutai (Mammuthus) dominavo milžiniškose teritorijose nuo Vakarų Europos per visą Sibirą iki pat Šiaurės Amerikos gilumos. Prieš maždaug 10 000–4 000 metų, pasibaigus paskutiniam ledynmečiui ir plintant žmonėms, dauguma šeimos genčių išnyko. XX a. pradžioje likusios dvi gentys dar užėmė vientisus regionus, tačiau XXI a. pradžioje jų paplitimo žemėlapis virto smulkiomis „salelėmis“. Šiandien natūralus laukinių dramblinių paplitimas yra apribotas dviem atskirais regionais Žemėje. Afrikos žemyne (gentis Loxodonta) afrikiniai drambliai yra paplitę į pietus nuo Sacharos dykumos. Afrikinio savaninio dramblio populiacijos išsibarsčiusios Rytų ir Pietų Afrikos savanose bei nacionaliniuose parkuose (Botsvanoje, Zimbabvėje, Namibijoje, Kenijoje, Tanzanijoje). Botsvanoje šiuo metu gyvena didžiausia šių gyvūnų koncentracija. Afrikinio miškinio dramblio paplitimo arealas apima tankius Centrinės Afrikos lietaus miškus (daugiausia Gabone, Kongo Demokratinėje Respublikoje, Kamerūne) bei nedidelius fragmentus Vakarų Afrikoje. Pietų ir Pietryčių Azijoje (gentis Elephas) azijinis dramblys gyvena fragmentuotose teritorijose 13-oje Azijos valstybių. Daugiau nei 50 % visų laukinių Azijinių dramblių populiacijos yra susitelkusi Indijoje. Taip pat gyvūnai sutinkami ir Šri Lankoje, Tailande, Mianmare, Laose, Kambodžoje, Vietname, taip pat Sumatros bei Borneo (Kalimanto) salose. Kinijoje išliko tik nedidelė populiacija pačiuose šalies pietuose (Junano provincijoje). Dėl žemės ūkio plėtros, miestų augimo ir kelių tiesimo dabartinis dramblinių paplitimas susiduria su stipria fragmentacija. Gyvūnų populiacijos yra atkirstos viena nuo kitos, o tai sukelia genetinių problemų ir skatina konfliktus tarp migruojančių dramblių bei vietinių gyventojų.