Azijinis dramblys (Elephas maximus) yra straublinių (Proboscidea) būrio, dramblinių (Elephantidae) šeimos labai stambus žinduolis. Nuo savo giminaičių afrikinių dramblių jis skiriasi tiek išvaizda, tiek elgsena bei ilga bendra istorija su žmogumi.

     Kūno ilgis siekia iki 3,5 m, aukštis ties pečiais – iki 3–3,5 m, o masė paprastai svyruoja tarp 3 ir 5 tonų (jie yra šiek tiek mažesni ir lengvesni už Afrikos savaninius dramblius). Nugaros linija yra iškili (išgaubta į viršų) arba tiesi, o galvos viršūnėje ryškiai matomi du pusrutulio formos iškilimai. Ausys žymiai mažesnės ir suapvalintos, dengiančios tik dalį kaklo (afrikinių dramblių ausys yra milžiniškos ir savo forma primena Afrikos žemėlapį). Straublio galas turi tik vieną į pirštą panašią išaugą (afrikiniai turi dvi), kuria vikriai sugriebia maistą. Iltis užsiaugina tik patinai, o patelės jų dažniausiai išvis neturi arba jie būna labai trumpi, paslėpti po lūpa. 

     Azijiniai drambliai yra stipriau susiję su miškų zonomis nei Afrikos savaniniai drambliai. Pagrindiniai jų biotopai yra tropiniai ir subtropiniai drėgnieji lietaus miškai, sausieji lapuočių miškai bei tankūs krūmynai. Jie taip pat noriai lankosi atvirose žolynų plynėse (ypač ten, kur auga aukštos drambliažolės), upių slėniuose bei pelkėtose vietovėse. Šie gyvūnai geba kilti gana aukštai į kalnus – Himalajų papėdėse ar Šri Lankos aukštumose jie sutinkami net iki 3000 metrų aukštyje virš jūros lygio. Azijinis dramblys negali išgyventi be nuolatinio vandens šaltinio. Jų kasdieniai migracijos maršrutai suplanuoti taip, kad gėlas vanduo (upė, ežeras ar pelkė) būtų pasiekiamas bent 10–12 km spinduliu. Vanduo jiems reikalingas ne tik gėrimui, bet ir būtinam kūno vėsinimui drėgnuoju dumblu. Azijiniai drambliai yra žolėdžiai ir per parą suėda apie 130–150 kg augalinio maisto. Skirtingai nuo Afrikos dramblių, kurie dažniau laužo medžius ir ėda žievę, azijinio dramblio racione didesnę dalį sudaro įvairios žolės, bambukai, palmės ir smulkūs krūmai, nors esant progai jie mielai skanauja vaisius ar šakniavaisius. Šie gyvūnai yra puikūs keliautojai, gebantys lengvai judėti pro tankiausias džiungles ir stačius šlaitus. Be to, jie yra išskirtinai geri plaukikai – vandenyje jie jaučiasi laisvai, gali perplaukti plačias upes ir naudoja straublį kaip kvėpavimo vamzdelį. Kaip kertinė rūšis, azijinis dramblys atlieka esminį vaidmenį miško atsinaujinimo procese. Suėstų augalų sėklų apvalkalas dramblio skrandžio rūgštyse suminkštėja (įvyksta skarifikacija). Nukeliavusios ilgus atstumus, sėklos pašalinamos su mėšlu ir išdygsta ten, kur be dramblių pagalbos niekada nepasiektų dirvožemio. Biologiniu požiūriu azijiniai drambliai turi itin gerai išsivysčiusią smegenų žievę. Jie demonstruoja savimonę (praeina veidrodžio testą), geba mokytis, naudoja įrankius (pvz., šakas musėms vaikyti), išreiškia liūdesį mirus kaimenės nariui ir palaiko itin stiprius emocinius ryšius. Lytinė branda pasiekiama tarp 10 ir 15 metų. Patelės nėštumas trunka 21–22 mėnesius. Jauniklis (sveriantis apie 90–100 kg) po gimimo ilgus metus priklauso nuo motinos ir kitų kaimenės patelių globos. Patelės vedasi jauniklius kas 4–5 metus, todėl rūšies populiacija natūraliai atsikuria labai lėtai. Ši rūšis tūkstančius metų yra lengvai prijaukinama. Azijos kultūrose jie nuo seno naudojami rąstams kilnoti miško darbuose, kariniuose žygiuose, religinėse procesijose ir ceremonijose. Tačiau jie laikomi prijaukintais, o ne naminias gyvūnais, nes nelaisvėje veisiasi sunkiai, todėl darbiniai drambliai istoriškai dažnai būdavo gaudomi laukinėje gamtoje. Rūšis yra įrašyta į Tarptautinę raudonąją knygą kaip nykstanti (Endangered). Pagrindinės grėsmės laukinei populiacijai – staigus natūralių miškų kirtimas (arealo praradimas), konfliktas su ūkininkais bei nelegali medžioklė dėl ilčių ar odos. 

     Šios rūšies geografinis paplitimas pasižymi drastišku arealo susitraukimu. Šiandien ši rūšis užima vos 5 % savo istorinės teritorijos, o jos populiacijos yra smarkiai izoliuotos ir fragmentuotos. Šiandien laukinės populiacijos išsibarsčiusios 13-oje Pietų ir Pietryčių Azijos valstybių. Indijoje gyvena daugiau nei 50 % visos pasaulio laukinių Azijos dramblių populiacijos. Nedidelės, izoliuotos grupės išlikusios Nepale, Butane, Bangladeše, Mianmare, Tailande, Laose, Kambodžoje, Vietname bei pačiuose Kinijos pietuose (Junano provincijoje). Mokslininkai išskiria kelis pagrindinius šios rūšies porūšius. Indinis dramblys (E. m. indicus) – paplitęs žemyninėje Azijoje. Šri Lankos dramblys (E. m. maximus) – stambiausias iš visų azijinių dramblių. Sumatros dramblys (E. m. sumatranus) – šiek tiek mažesnis, gyvenantis Sumatros saloje. Borneo (nykštukinis) dramblys (E. m. borneensis) – mažiausias iš visų.