Eriphia verrucosa - Karpotasis trumpauodegis krabas

     Karpotasis trumpauodegis krabas (Eriphia verrucosa) yra trumpauodegių krabų (Eriphiidae) šeimos vėžiagyvių rūšis. 

     Tai stambi krabų rūšis, kurios storas, lygus, priekinėje dalyje išgaubtas karapaksas (galvakrūtinės šarvas) užauga iki 90 mm pločio ir apie 70 mm ilgio. Karapakso priekinis šoninis kraštas turi po 5–6 aštrius dantukus. Svarbiausias morfologinis bruožas – labai stambios, asimetriškos chelipedos (žnyplinės kojos). Didžiosios žnyplės paviršius yra nusėtas stambiais, suapvalintais karputėmis arba gumburėliais (lot. verrucosa reiškia „karpotas“), o pačių žnyplių griebiamieji pirštai (viršūnės) yra blizgios juodos spalvos. Einamosios kojos yra trumpesnės, tvirtos ir tankiai apžėlusios šiurkščiais plaukeliais. Gyvų krabų šarvas yra raudonai rudos, tamsiai rudos arba rudai žalios spalvos, išmargintas kintančiomis geltonomis arba gelsvomis dėmėmis bei raštais. Pilvelio pusė yra žymiai šviesesnė, kreminės ar baltos spalvos. 

     Tai tipiška litoralinė ir sublitoralinė rūšis, įsikurianti sekliojoje akmeningoje ar uolėtoje pakrantėje (dažniausiai iki 15 metrų gylio) tarp stambių riedulių ir gausių jūrinių dumblių sąžalynų. Krabas yra aktyvus naktinis plėšrūnas. Savo neįtikėtinai stipria, gniuždomąja žnyple jis lengvai sutraiško kietas moliuskų (sraigių, midijų) kriaukles, medžioja kitus vėžiagyvius (pvz., krabus atsiskyrėlius), daugiašeres kirmėles bei minta dvėseliena. Tai yra vienintelė vietinė Juodosios jūros krabų rūšis, gebanti sutraiškyti stambius invazinio moliusko Rapana venosa šarvus. Pavasarį krabai migruoja į pačią pakrantės seklumą (iki 1 metro gylio), kur gegužės–birželio mėnesiais vyksta kergimasis. Vaisingos patelės po savo pilveliu (pleone) nešioja kiaušinėlių sankaupas. Išsiritusios lervos išplaunamos į jūros planktoną, kur praeina keturias lervos stadijas prieš metamorfozę ir nusėdimą ant dugno. 

     Ši rūšis yra plačiai paplitusi Juodojoje jūroje, Viduržemio jūroje ir šiaurės rytų Atlanto vandenyno pakrantėse (nuo Prancūzijos Bretanės regiono iki Mauritanijos pietuose, įskaitant Azorų salyną). Juodojoje jūroje dėl taršos ir buveinių naikinimo pastaraisiais dešimtmečiais jų populiacija labai sumažėjo.