Beždžionės (Haplorhini) yra primatų būrio pobūris, kuriam priklauso ilgakulniai, Naujojo ir Senojo pasaulio beždžionės, žmogbeždžionės bei žmonės. 

     Šio pobūrio atstovams būdingas evoliuciškai sutrumpėjęs snukis ir sausas, plaukais apaugęs nosies gumburėlis. Šių gyvūnų viršutinė lūpa nėra suaugusi su dantenomis, todėl ji išlieka labai judri ir leidžia demonstruoti sudėtingas veido mimikas. Jų kaukolėje akiduobės yra visiškai atskirtos nuo smėlinės duobės ištisine kauline sienele, užtikrinančia tvirtą akių apsaugą. Beždžionės neturi šviesą atspindinčio sluoksnio (tapetum lucidum), todėl jų akys tamsoje nešvyti, tačiau dauguma rūšių pasižymi tridale spalvine rega. Lyginant su pusbeždžionėmis, šių gyvūnų galvos smegenų tūris yra žymiai didesnis, o didžiųjų pusrutulių žievė turi daug gilių vagų bei vingių. Jų apatiniai priekiniai dantys yra išsidėstę vertikaliai ir nesuformuoja jokių specializuotų dantų šukų. Visi beždžionių rankų ir kojų pirštai yra apsaugoti tik plokščiais nagais, todėl jos neturi jokių aštrių valomųjų nagų. Patelių dauginimosi sistemai būdinga paprastoji gimda (be jokių atskirų ragų) ir tik viena krūtinės liaukų pora ant krūtinės ląstos. Daugumos rūšių išorinių ausų kaušeliai yra fiksuoti bei nejudrūs, o garsų lokalizacijai gyvūnai dažniausiai pasuka visą galvą. Šio pobūrio atstovų kūno temperatūra išlieka pastovi, todėl jie niekada nepasineria į stingulį ar sezoninį miegą. 

     Didžioji dauguma beždžionių rūšių yra tropinių kraštų gyventojai. Drėgnieji atogrąžų miškai yra  pirminis ir pats tankiausiai apgyvendintas biotopas. Čia, miško lajoje (skirtinguose augalijos arduose), gyvena smulkiosios Naujojo pasaulio beždžionės (marmozetės, kapucinai) bei gibonai. Daugelis jų visą gyvenimą praleidžia medžiuose ir retai nusileidžia ant žemės. Savanose ir atviruose retmiškiuose puikiai prisitaikė gyventi dalis Senojo pasaulio šunbeždžionių (pvz., pavianai, žaliųjų markatų genties atstovai bei patai). Jie maitinasi ir juda atvirose erdvėse, o medžius ar uolas naudoja tik nakvynei ir apsaugai nuo plėšrūnų. Kai kurios rūšys sugeba gyventi itin atšiauriomis sąlygomis. Pavyzdžiui, Etiopijos kalnynuose gyvena gelados, o Kinijos kalnų miškuose, kur žiemą iškrenta sniegas – auksuotosios riestanosės beždžionės. Taip pat gerai žinomos Japonijos makakos, prisitaikiusios išgyventi snieguotas žiemas šildydamosi geoterminėse versmėse. Beveik visos beždžionės (išskyrus vienintelę naktinių beždžionių Aotidae šeimą Pietų Amerikoje) yra dieniniai gyvūnai. Jų aktyvumo ciklas glaudžiai susijęs su šviesiuoju paros metu. Judėjimo būdai yra neįtikėtinai įvairūs. Smulkesnės rūšys medžių šakomis bėgioja keturiomis galūnėmis, gibonai naudoja specializuotą judėjimą rankomis pasisupant, o didžiosios žmogbeždžionės (gorilos, šimpanzės) ant žemės juda remdamosi priekinių galūnių krumpliais. Beždžionės pagal mitybos tipą dažniausiai yra visaėdžiai, tačiau su stipriai išreikštomis specializacijomis. Didžioji dalis rūšių (įskaitant šimpanzes, orangutanus, kapucinus) teikia pirmenybę kaloringiems, prinokusiems vaisiams. Lapais mintančios rūšys (pvz., kolobusai, langūrai, gorilos) turi didelį, kartais kelių skyrių skrandį ir specialią mikroflorą, gebančią skaidyti celiuliozę bei neutralizuoti augalinius toksinus. Ilgakulniai (Tarsiidae) yra vieninteliai visiškai mėsėdžiai primatai – jie minta tik vabzdžiais, driežais ir smulkiais paukščiais. Šimpanzės bei pavianai taip pat kartais organizuoja kolektyvines medžiokes ir gaudo smulkius žinduolius (pvz., kitas beždžiones ar antilopių jauniklius). Beždžionių biologijai būdingas itin aukštas socializacijos lygis. Jos formuoja sudėtingas bendruomenes (nuo stabilių monogaminių porų pas gibonus iki didžiulių, kelių šimtų individų hierarchinių būrių pas pavianus). Socialiniams ryšiams palaikyti naudojamas kailio valymas, gausi vokalizacija ir išraiškingos veido mimikos. Veisimasis pasižymi ilgu nėštumo laikotarpiu, o gimęs vienintelis jauniklis ilgus mėnesius ar net metus išlieka visiškai priklausomas nuo motinos. Tai leidžia jaunikliui per ilgą vaikystę išmokti sudėtingų socialinio gyvenimo taisyklių bei maisto paieškos įgūdžių.

     Išskyrus žmogų (Homo sapiens), kuris yra paplitęs visoje Žemėje (kosmopolitinė rūšis), visos kitos laukinės beždžionių (Haplorhini) rūšys gyvena tropiniuose ir subtropiniuose kraštuose.