Šunbeždžionės (Cercopithecidae) yra Senojo pasaulio primatų (Primates) šeima. Šunbeždžionių šeima pasižymi milžiniška įvairove – joje išskiriama virš 130–160 gyvųjų rūšių, priklausančių maždaug 20–23 gentims. 

     Šunbeždžionės pasižymi siaura nosies pertvara, todėl jų šnervės yra arti viena kitos ir nukreiptos į apačią arba į priekį. Jų priekinės ir užpakalinės galūnės yra beveik vienodo ilgio, kas užtikrina stabilų judėjimą keturiomis kojomis tiek medžių šakomis, tiek žemės paviršiumi. Visi rankų ir kojų pirštai turi plokščius nagus, o pirmasis rankos pirštas yra pilnavertiškai priešpriešinis, leidžiantis tvirtai suimti objektus. Šios šeimos atstovai turi nejudrius ausų kaušelius, todėl norėdami tiksliai nustatyti garso šaltinio kryptį jie turi pasukti visą galvą. Daugelis ant žemės gyvenančių rūšių, ypač pavianai, turi pailgėjusią veidinę dalį, savo forma primenančią šuns snukį. Markatų pošeimio beždžionės burnos ertmėje turi talpius skruostinius maišelius, kuriuose kaupia ir perneša surinktą maistą. Laibaliemenių pošeimio rūšys išsiskiria dideliu, kelių skyrių skrandžiu, pritaikytu plaušingų ir kietų medžių lapų celiuliozės skaidymui. Ant sėdmenų šie primatai turi stambias, sukietėjusias ir beplaukes odos pagalvėles, vadinamas sėdmeninėmis nuospaudomis, kurios leidžia patogiai sėdėti ant uolų ar šakų. Daugumai rūšių būdingas ryškus lytinis dimorfizmas, todėl patinai dažniausiai yra pastebimai stambesni už pateles ir turi žymiai didesnes iltis. Nors dauguma šeimos atstovų turi ilgą uodegą, ji niekada nebūna kibi, o kai kurios rūšys, pvz., magotai, yra visiškai beuodegės. 

     Šeimos atstovai demonstruoja stulbinantį ekologinį plastiškumą. Nors dalis rūšių (pvz., kolobusai bei gverecos) gyvena išskirtinai atogrąžų drėgnųjų miškų lajoje, kitos grupės visiškai prisitaikė prie antžeminio gyvenimo būdo. Pavianai bei gelados užima Afrikos savanas, pusdykumes ir uolingas kalnų vietoves. Makakos geba gyventi netgi subtropikų ir vidutinių platumų miškuose, kur žiemą iškrenta sniegas (pvz., Japonijos makakos). Visos šunbeždžionės yra dieniniai gyvūnai. Priešingai nei gibonai, jos nenaudoja judėjimo rankomis pasisupant (brachiacijos). Tiek medžiuose, tiek ant žemės jos bėgioja keturiomis galūnėmis, remdamosi visais delnais ir ištiestais pirštais. Jų priekinės ir užpakalinės galūnės yra beveik vienodo ilgio. Markatų pošeimio atstovai yra visaėdžiai, mintantys vaisiais, sėklomis, vabzdžiais ir smulkiais stuburiniais. Laibaliemenių beždžionių pošeimis yra augalėdžiai – jie prisitaikę suvirškinti kietus, plaušingus ir netgi toksiškus medžių lapus. Šie primatai formuoja itin sudėtingas socialines sistemas. Būdingi dideli, griežtai hierarchiniai būriai, kuriuose galioja linijinė patinų ar patelių dominavimo struktūra. Ryšiai grupėje palaikomi per aktyvų kailio valymą, vizualinius signalus bei išraiškingą vokalizaciją.

     Laukinėje gamtoje šunbeždžionės yra paplitusios Afrikoje (į pietus nuo Sacharos), Arabijos pusiasalyje bei Pietų ir Pietryčių Azijoje. Šiaurės Afrikoje (Maroke) ir Gibraltaro uoloje (Europos žemyne) gyvena vienintelė nuklydusi rūšis – magotai (berberinės makakos). Amerikos (Naujojo pasaulio) žemynuose šios šeimos atstovų laukinėje gamtoje nėra.