Irklakojiniai paukščiai (Pelecaniformes) yra vidutinio dydžio ir stambių vandens paukščių būrys, randamas visame pasaulyje. Nors istoriškai ši grupė buvo apibrėžiama pagal plėvėtas kojas (visų keturių pirštų sujungimą), šiuolaikinė klasifikacija ją gerokai pakeitė. Šiuolaikiniai genetiniai tyrimai atskleidė, kad daugelis tradiciškai šiam būriui priskirtų paukščių (pvz., kormoranai, padūkėliai) evoliuciškai yra nutolę, todėl dabar Pelecaniformes būrį sudaro: pelikaniniai (Pelecanidae), garniniai (Ardeidae), ibiniai (Threskiornithidae), kūjagalviniai (Scopidae), klumpiasnapiniai (Balaenicipitidae). 

     Dauguma narių turi ilgus snapus. Pelikanams būdingas itin didelis, tamprus gularinis (gerklės) maišas, naudojamas grobiui pasemti kartu su vandeniu. Kitų šeimų, pavyzdžiui, garnių, snapai yra tiesūs ir aštrūs, pritaikyti grobiui perdurti. Istoriškai būrys buvo vadinamas „irklakojiniais“, nes visi keturi kojų pirštai yra sujungti plaukiamąja plėve. Tai padeda paukščiams efektyviai plaukti ir nardyti. Garninių šeimos kojos yra ilgos ir tvirtos, pritaikytos braidyti sekliuose vandenyse. Būdingas ilgas kaklas. Garniai ir pelikanai pasižymi specifine slankstelių sandara, leidžiančia kaklą sulenkti „S“ raidės forma. Tai suteikia galimybę staigiu judesiu pagauti grobį. Daugelio rūšių (pvz., pelikanų) išorinės šnervės yra užakusios arba virtusios nefunkcionaliais plyšiais, todėl jie dažniausiai kvėpuoja per burną. Tai laikoma adaptacija, saugančia nuo vandens patekimo nardant. Po oda daugelis turi oro maišus, kurie suteikia paukščiui lengvumo (plūdrumo) ir veikia kaip amortizatoriai smūgio į vandenį metu. Plunksnos dažniausiai yra pilkšvų, baltų arba juodų atspalvių. Veisimosi sezono metu plikos odos plotai (aplink akis, snapą ar maišą) dažnai tampa ryškių spalvų. 

     Gyvena tiek prie gėlųjų vandenų (ežerų, upių, pelkių), tiek pajūrio zonose, deltose ar lankose. Garniai ir ibiai dažniau renkasi seklias vietas, nendrynus ar užliejamas pievas, o pelikanai – atvirus, žuvingus vandenis. Tai itin bendruomeniški paukščiai. Jie ne tik kartu peri, bet dažnai ir maitinasi grupėmis. Pelikanai dažnai žvejoja kolektyviai – sustoja puslankiu ir gena žuvis į seklumą, kur jas pasemia snapų maišais. Garniai kantrūs medžiotojai. Jie gali ilgai stovėti nejudėdami (vadinama „stebėjimo“ poza) arba lėtai braidyti, kol staigiu kaklo ištiesimu perduria grobį. Dauguma rūšių aktyvios dieną, tačiau kai kurie baubliai ar naktikovai medžioja prieblandoje arba naktį. Dauguma rūšių peri didelėse, triukšmingose kolonijose. Lizdus krauna medžiuose, krūmuose arba tiesiog ant žemės, nendrynuose. Lizdų konstrukcijos paprastai būna netvarkingos – tai šakų, nendrių ar žolių krūvos. Jaunikliai išsirita pliki arba silpnai pūkuoti ir visiškai bejėgiai. Tėvai juos maitina atrytu maistu. Pelikanų jaunikliai maistą ima tiesiai iš tėvų gerklės maišo. Dažniausiai sudaro poras vienam sezonui. Perėjimo metu abu tėvai dalijasi pareigomis: šildo kiaušinius ir saugo jauniklius. 

     Sutinkami visuose žemynuose (išskyrus Antarktidą) tiek jūrų pakrantėse, tiek prie vidaus vandenų. Pelikanai paplitę fragmentiškai nuo tropikų iki vidutinių platumų; jų nėra atviruose vandenynuose ir gilioje Pietų Amerikos sausumoje. Garniai ir ibiai plačiausiai paplitusi grupė, sutinkama beveik visur, kur yra tinkamų drėgnų buveinių. Kūjagalviai ir klumpiasnapiai paplitę tik Afrikos žemyne.