Skaidrenė Insulivitrina lamarckii yra skaidreninių (Vitrinidae) šeimos pilvakojis moliuskas. Tai Kanarų salų endemikas. Šią rūšį 1821 metais pirmasis aprašė prancūzų natūralistas André Férussac ir pavadino prancūzų gamtininko Žano Batisto Lamarko garbei. 

     Šios rūšies suaugusių individų minkštas kūnas yra stambus ir išsitiesęs gali pasiekti maždaug 50 milimetrų ilgį. Gyvūnų kūno spalva pasižymi dideliu kintamumu, tačiau dažniausiai vyrauja vienodi gelsvi arba pilkšvi atspalviai. Rūšies kriauklė yra plokščios formos, o jos didžiausias skersmuo gali siekti net iki 16 milimetrų. Kriauklės ašis turi specifinę vingiuotą sandarą, kuri padeda ją patikimai atskirti nuo kitų artimų rūšių. Dėl tokio didelio kūno ir santykinai mažesnio kiauto šis pilvakojis moliuskas fiziškai nesugeba visiškai įsitraukti ir susisukti kriauklėje. Burnos ertmėje esanti raginė radula yra pakankamai tvirta ir suaugusių individų siekia apie 2,4 milimetro ilgį. Galvos priekyje esantys judrūs čiuopikliai veikia kaip jutimo organai, leidžiantys moliuskui orientuotis tamsioje miško paklotėje. Dešinėje kūno pusėje esanti mantijos raukšlė šliaužiant iš dalies užkloja trapią kriauklę ir saugo ją nuo mechaninių pažeidimų. Šios rūšies individų makštyje yra išsivystęs labai didelis makšties prieangis, užimantis net du trečdalius viso šio organo ilgio. Patino kopuliacijos organas pasižymi specifine forma ir yra apsaugotas specialia raumenine varpos makštimi. 

     Laurų miškai yra pagrindinė šio moliusko buveinė. Rūšis yra prisitaikiusi gyventi itin drėgnuose, subtropiniuose kalnų miškuose, kuriuose ištisus metus tvyro rūkas bei didelė oro drėgmė. Moliuskai gyvena miško žemės paviršiuje, kur ieško prieglobsčio po gausia nukritusių lapų paklote, storu samanų sluoksniu ir pūvančia mediena. Dienos metu jie slepiasi po drėgnais vulkaninės kilmės akmenimis bei giliai uolų plyšiuose, kad išvengtų tiesioginių saulės spindulių. Skirtingai nei kai kurios kitos labai jautrios skaidreninių rūšys, Insulivitrina lamarckii lengviau pakelia miškų ekosistemos pakitimus ir gali būti aptinkama ne tik sengirėse, bet ir krūmynuose ar netoli kultūrinių zonų. Šie pilvakojai yra tipiški naktiniai gyvūnai. Iš savo slėptuvių šliaužti jie pradeda tik sutemus arba esant labai tirštam rūkui ir lietui, kai aplinkos drėgnumas apsaugo jų gležną kūną nuo išdžiūvimo. Tai yra visaėdis ir iš dalies plėšrus moliuskas. Savo ragine radule jis skabo minkštus pūvančių augalų audinius, grybieną, tačiau taip pat aktyviai medžioja smulkius dirvožemio kirmėlinius organizmus, kitų sraigių kiaušinėlius ar silpnesnius sužeistus gentainius. Kadangi didelis kūnas netelpa mažame kiaute, moliuskas negali pasislėpti viduje. Gindamasis nuo plėšrūnų (pavyzdžiui, vabalų ar paukščių), jis pasikliauja gausiu gleivių išskyrimu ir gebėjimu greitai pasišalinti į gilesnius miško paklotės sluoksnius. Šie gyvūnai yra hermafroditai. Subrendę individai kryžminio apvaisinimo metu apsikeičia vyriškosiomis lytinėmis ląstelėmis, o kiaušinėlius deda į drėgniausias dirvos vietas. Išsiritę jaunikliai iškart turi mikroskopines skaidres kriaukleles. 

     Pagrindinės šios rūšies populiacijos yra susitelkusios dviejose Kanarų salose – Tenerifėje ir La Palmoje.