Pilvakojai moliuskai (Gastropoda) – tai gausiausia ir įvairiapusiškiausia moliuskų tipo bestuburių gyvūnų klasė, kuriai priklauso visos sraigės ir šliužai. Šie gyvūnai išsiskiria tuo, kad evoliucijos metu pritaikė savo pilvinę kūno dalį šliaužimui. 

     Atskirų rūšių dydis skiriasi nuo mažiau nei 1 mm iki 1 metro. Kūną sudaro galva su čiuopikliais ir akimis, liemuo ir raumeninga koja. Galvoje yra burna, lytinė anga, dvi poros čiuopiklių ir akys, kurios būna viršutinių čiuopiklių viršutinėje ar apatinėje dalyje (priklausomai nuo būrio). Liemuo spirališkai susuktas kriauklėje, kai kurių moliuskų ji redukuota (t. y. sumažėjusi arba visai išnykusi) (pvz., šliužų). Koja turi platų, pado formos, pagrindą, kurio pagalba šliaužia. Kvėpuoja žiaunomis ar mantija. Tikro kraujo neturi. Jį atstoja hemolimfa – dažniausiai bespalvis skystis.

     Pilvakojai moliuskai gyvena beveik visose planetos ekosistemoaes, nes šie gyvūnai puikiai prisitaikė gyventi sausumoje, gėluose vandenyse ir vandenynuose. Jų paplitimą konkrečiame biotope lemia drėgmė, kalcio kiekis (kriauklei formuoti) ir maisto šaltiniai. Sausumos pilvakojai (sraigės ir šliužai) yra jautrūs išdžiūvimui, todėl renkasi drėgnas ir pavėsingas vietas. Lapuočių ir mišrūs miškai tai idealus biotopas, pasižymintis gausia paklote, pūvančia mediena ir drėgme. Čia gyvena vynuoginės sraigės, slepiasi didieji šliužai. Drėgnos pievos ir upių pakrantės su vešlia augalija, kurioje gausu maisto. Čia dažna maža sraigė gintarė (Succinea). Sodai, daržai ir parkai, dėl gausaus laistymo ir kultūrinių augalų, tapo pagrindiniu invazinių Luzitaninių arionų biotopu. Karstinės įdubos ir kalkingos uolos tai biotopai, kur dirvožemyje gausu kalcio, būtino stabilių kriauklių statybai. Gėlavandeniai pilvakojai skirstomi pagal vandens tėkmės greitį ir dugno pobūdį. Eežerai, kūdros, balos su lėta srove ir gausia vandens augalija. Tai pagrindinė didžiosios kūdrinukės (Lymnaea stagnalis) ir ritinukų (Planorbidae) gyvenamoji vieta. Upėse, upeliuose moliuskams reikia gebėti išsilaikyti prieš srovę. Čia ant akmenų gyvena skiauteliapilviai moliuskai (pvz., upinė rainytė). Laikinos balos ir pelkės - tai ekstremalūs biotopai, kuriuose išgyvena tik tos sraigės, kurios sugeba užsidaryti kriauklėje gleivių plėvele ir ištverti sausrą. Pati didžiausia ir seniausia pilvakojų moliuskų gyvenamoji aplinka yra jūros ir vandenynai. Litoralinėje zonoje (potvynių ir atoslūgių ruožas) uolėtose pakrantėse moliuskai (kepuraitės) turi stipriai prisitvirtinti prie uolų, kad jų nenuplautų bangos. Koraliniai rifai pasižymi didžiausia rūšių įvairove. Čia gyvena plėšrios kūginės sraigės (Conus). Pelaginėje zonoje (atvirame vandenyje) gyvena planktoniniai pilvakojai (pvz., jūros drugeliai), pritaikę savo koją plaukimui, o ne šliaužimui. Abisalinėje zonoje (giliasluoksniame dugne), kur tamsūs, šalti biotopai prie hidroterminių versmių, sraigės maitinasi chemosintezę vykdančiomis bakterijomis.