Šliužiniai (Limacidae) yra pilvakojų moliuskų (Gastropoda) klasės, iškeltaakių plaučiasraigių (Stylommatophora) šeima. Tai vidutinio dydžio arba labai dideli moliuskai, neturintys išorinio kiauto.

     Kūnas ilgas, verpstiškas. Ramybės būsenoje susitraukia, bet išlieka palyginti grakštus. Šliauždamas išsitempia. Užpakalinėje nugaros dalyje yra ryški išilginė briauna (kilis). Ji dažniausiai užima nuo 1/3 iki 1/2 uodegos ilgio. Šliaužiamasis padas išilgai yra padalytas į tris aiškias juostas (zonas). Šoninės juostos dažnai skiriasi spalva ar tekstūra nuo vidurinės. Ant kūno esančios gleivės dažniausiai yra skaidrios ir vandeningos. Tik kai kurių rūšių gleivės gali būti gelsvos. Mantija dengia priekinę kūno dalį (apie 1/3 kūno ilgio). Jos paviršius yra koncentriškai raukšlėtas, primenantis žmogaus pirštų atspaudų raštą. Šios šeimos moliuskai išorinio kiauto neturi. Po mantijos oda slepiasi plokščia, vidinė kalkinė plokštelė - kiauto rudimentas. Kvėpavimo anga yra dešinėje mantijos pusėje, galinėje (užpakalinėje) mantijos skydo dalyje. Viršutinė čiuptuvų pora yra ilga, jų viršūnėse yra akys. Apatinė čiuptuvų pora yra trumpesnė, skirta lytėjimui ir cheminiam jutimui (užuodžiant maistą). Turi raumeningą ryklę su rago dantukų juosta, kuria gramdomas maistas. Žarnos sudaro kelias kilpas, kurios užpildo kūno ertmę. Šie moliuskai yra hermafroditai (turi ir vyriškus, ir moteriškus lytinius organus). Poravimosi organai (penis) dažnai yra labai ilgi ir sudėtingos struktūros, o tai padeda mokslininkams tiksliai nustatyti rūšį.

     Natūralios vietos, kur jie gyvena yra pavėsingi lapuočių ir mišrūs miškai, miško paklotė, seni supuvę kelmai, rąstai bei drėgnos pakrantės. Žmonių kaimynystė jiems itin patraukli. Jie gausiai sutinkami soduose, rūsiuose, šiltnamiuose, komposto krūvose ir parkuose. Dienos metu slepiasi po akmenų apačia, atšokusia medžių žieve, po nukritusių lapų sluoksniu ir pamatų plyšiuose. Taip jie saugosi nuo tiesioginių saulės spindulių. Jie yra naktiniai gyvūnai. Dieną praleidžia slėptuvėse, o aktyviai judėti ir maitintis pradeda tik sutemus arba lietingu, labai drėgnu oru. Šliaužia padu, išskirdami skaidrias gleives. Šios gleivės ne tik palengvina judėjimą, bet ir apsaugo kūną nuo mechaninių pažeidimų bei padeda išlaikyti drėgmę. Kai kurios rūšys geba vikriai laipioti medžių kamienais. Kiekvienas individas turi tiek vyriškuosius, tiek moteriškuosius lytinius organus. Galimas ir saviapvaisinimas, tačiau dažniausiai vyksta kryžminis apvaisinimas. Apvaisinti kiaušinėliai (skaidrūs, rutuliški) dedami krūvelėmis drėgnose, paslėptose vietose. Išsiritę jaunikliai iškart atrodo kaip suaugę šliužai, tik yra mažesni ir lytiškai nesubrendę. Maitinasi pūvančia augalija, dumbliais, kerpėmis ir ypač mėgsta grybus (tiek šviežius, tiek pūvančius). Didieji šliužai (Limax maximus) demonstruoja dalinį plėšrumą – jie gali medžioti kitas šliužų rūšis bei suėsti jų kiaušinėlius.

     Paplitę beveik visojeą Europojeą, Šiaurės Afrikoje (Viduržemio jūros regione) ir Azijos vidutinių platumų juostoje. Daugiausia endeminių rūšių sutinkama Pietų Europoje, ypač Balkanų pusiasalyje, Kaukaze ir Mažojoje Azijoje. Kelios rūšys buvo netyčia introdukuotos ir į kitus žemynus.