Gelsvasis šliužys (Limacus flavus) yra šliužinių (Limacidae) šeimos pilvakojis moliuskas. 

     Išsitiesusio suaugusio šliužio ilgis siekia 75–120 mm (išskirtiniais atvejais iki 130 mm). Kūnas pailgas, raumeningas, link užpakalinio galo smailėjantis. Pagrindinis kūno fonas yra šviesiai geltonas, oranžinis arba gelsvai rudas. Paviršius išmargintas tamsesnėmis, susiliejančiomis pilkai žalsvomis arba pilkai rudomis dėmėmis, kurios sukuria marmurinį raštą. Šonai paprastai šviesesni už nugarą. Priekinėje kūno dalyje yra didelė mantija, dengianti apie 1/3 kūno ilgio. Mantijos raštas panašus į likusio kūno, tačiau dėmėtumas gali būti smulkesnis. Mantijos paviršiuje matomos koncentrinės odos raukšlės. Kvėpavimo anga išsidėsčiusi dešinėje mantijos pusėje, šiek tiek už jos vidurio (tai svarbus šeimos bruožas). Užpakalinėje kūno dalyje (ant uodegos) yra trumpas ir neryškus kylis, kuris dažniausiai būna tos pačios spalvos kaip ir kūnas. Viršutiniai čiuopikliai (su akimis galūnėse) yra ilgi, stori ir turi išskirtinį melsvą, melsvai pilką arba plieno atspalvį. Apatinė kūno dalis (padas), kuria šliužas šliaužia, yra vienalytės, šviesiai gelsvos arba balkšvos spalvos, be tamsių juostų. Šliužo oda išskiria dviejų tipų gleives. Kūno gleivės yra tirštos, lipnios ir ryškiai geltonos arba oranžinės spalvos. Pado gleivės, naudojamos judėjimui, yra skaidrios ir bespalvės. Kaip ir visi Limacidae šeimos atstovai, šis šliužas neturi išorinės kriauklės. Po mantijos oda slepiasi vidinė kalkinė plokštelė (kriauklės rudimentas). Ji yra plokščia, ovalios formos, asimetriška, su augimo linijomis. Žarnynas turi kelias kilpas. Kadangi šliužas maitinasi minkštu, pūvančiu maistu, jo radulė (moliuskų „liežuvis“ su rago dantukais) pritaikyta gramdyti grybus, dumblius ir pūvančias augalų dalis. Reprodukciniai organai pasižymi ilgu, cilindro formos varpos (penio) maišeliu, kuris anatominių tyrimų metu padeda specialistams tiksliai identifikuoti rūšį. 

     Natūraliose Europos buveinėse šie šliužai gyvena miškuose po rąstais ir uolomis. Tačiau didžiojoje savo dabartinio paplitimo arealo dalyje, įskaitant Lietuvą, jie yra sinantropai – gyvena išskirtinai žmonių pakeistoje aplinkoje. Tipinės buveinės yra drėgni ir tamsūs rūsiai, pusrūsiai, daržovių sandėliai, šiltnamiai, šuliniai, komposto krūvos ir seni ūkiniai pastatai. Soduose ir parkuose jie dieną leidžia po akmenimis, plytelėmis, gulinčia mediena, drenažo vamzdžiuose ar senų mūrinių sienų plyšiuose. Jiems būtina nuolatinė didelė drėgmė ir apsauga nuo tiesioginių saulės spindulių bei skersvėjų. Dėl pastatų renovacijos ir rūsių sausinimo šių šliužų natūraliai mažėja. Tai naktinis gyvūnas. Dieną jis praleidžia slėptuvėje, o sutemus išeina maitintis. Dieną slėptuvėse jie dažnai susirenka į grupes, susispausdami vienas prie kito – tai padeda efektyviau išlaikyti kūno drėgmę. Šliužas pasižymi puikia navigacija – naktį nukeliavęs ieškoti maisto, prieš praauštant jis pagal savo paties paliktą gleivių taką grįžta į tą pačią slėptuvę. Kaip ir visos sausumos sraigės bei šliužai, jie yra hermafroditai (turi ir vyriškuosius, ir moteriškuosius lytinius organus). Nors jie gali kryžmintis poruodamiesi, laboratoriniai tyrimai rodo, kad šiai rūšiai būdinga ir savęs apvaisinimas. Viena dėtis susideda iš 12–32 (kartais iki 60) kiaušinėlių, kurie tarpusavyje sujungti gleivių siūlais (primena perlų vėrinį). Kiaušinėliai yra pailgi (apie 5–6 mm) ir dedami drėgnose, paslėptose vietose. Natūralioje aplinkoje kiaušinėliai dedami antroje metų pusėje (liepą–gruodį). Jaunikliai išsirita po 20–40 dienų (priklausomai nuo temperatūros). Lytinę brandą jie pasiekia maždaug po 9–11 mėnesių. Jeigu šliužai gyvena pastovios temperatūros drėgnuose rūsiuose ar virtuvėse, jų dauginimosi ciklas tampa nepriklausomas nuo metų laikų – jie gali dėti kiaušinėlius ištisus metus. Pagrindinis jo maistas – negyva organika: grybai, dumbliai, kerpės, pūvančios daržovės, vaisiai ir augalų liekanos, buitinės atliekos. Kadangi jie teikia pirmenybę jau pūvančioms medžiagoms, o ne gyviems augalams, sode jie nedaro didelės žalos (skirtingai nei, pavyzdžiui, invaziniai luzitaniniai šliužai).

     Tikroji rūšies tėvynė nėra visiškai aiški, tačiau manoma, kad tai yra Viduržemio jūros regiono miškai. Prekybos ryšiais, kartu su gabenamu dirvožemiu, augalais ir daržovėmis, rūšis buvo išplatinta po visą pasaulį. Užfiksuotas Šiaurės ir Pietų Amerikoje (JAV, Kanadoje, Brazilijoje, Čilėje), Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Pietų Afrikoje, Japonijoje bei Kinijoje.