Vėžlinukai (Limacodidae) yra drugių (Lepidoptera) šeima, kuriai priklauso apie 1000 rūšių. 

     Tai smulkūs ar vidutinio dydžio drugiai, pasižymintys kompaktišku, tvirtu ir tankiais plaukeliais apaugusiu kūnu. Jų galva yra palyginti maža, giliai įtraukta į krūtinę, su trumpomis, patinų dažnai šukiškomis arba siūliškomis antenomis. Šių drugių burnos aparatas yra redukuotas, todėl suaugėliai visiškai nesimaitina ir gyvena sukauptų maisto medžiagų sąskaita. Priekiniai sparnai yra platūs, trumpi, trikampio formos, o jų spalvinėje gamoje dominuoja maskuojantys rudi, gelsvi ar žalsvi atspalviai. Užpakaliniai sparnai yra platesni, vienspalviai ir šviesesni už priekinius, o ramybės būsenoje jie visiškai paslepiami po priekiniais sparnais, suglaustais stogeliu. Šeimos suaugėliams būdinga specifinė kojų morfologija, nes jų blauzdos dažnai turi ilgus plaukelių kuokštus, padedančius paslėpti kūno kontūrus tupint ant žievės. Tuo tarpu šių drugių vikšrai pasižymi visiškai unikalia morfologine sandara, kuri kardinaliai skiriasi nuo kitų drugių atstovų. Vikšrų kūnas yra trumpas, plokščias, ovalios formos, o jų galva yra pilnai paslėpta po proterminiu skydu. Jie neturi jokių pilvinių kojų, kurios evoliucijos eigoje virto minkštomis, judriomis siurbtukinėmis pagalvėlėmis. Dėl šių pilvinių pagalvėlių ir išskiriamų gleivių lervos sklandžiai slysta augalų lapų paviršiumi, primindamos pilvakojus moliuskus. 

     Pasaulio tropikuose vėžlinukai gyvena tankiuose, daugiapakopiuose miškuose. Čia jie užima įvairius ekologinius nišų sluoksnius – nuo miško paklotės krūmynų iki aukštųjų medžių lajų. Šeimos atstovai gausiai apgyvendina regionus, kur būdingi ryškūs sausieji ir lietingieji sezonai. Čia drugiai prisitaikę prie sezoninės augalijos kaitos, o jų vystymosi ciklai (dažnai lėliukės ar kokono stadija) sinchronizuojasi su sausuoju periodu. Šiltojo vidutinių platumų klimato zonose (pvz., JAV pietryčiuose, pietų Kinijoje, Australijos pakrantėse) vėžlinukai aptinkami pelkėtuose miškuose, upių deltose bei mangrovių sąžynuose, kur yra aukšta oro drėgmė. Vidutinių platumų lapuočių ir mišrūs miškai yra šiauriausia (Palearktikoje ir Nearktikoje) šeimos paplitimo riba, kuriai priklauso ir Lietuvos rūšys. Čia biotopai apsiriboja vasarą žaliuojančiais miškais, pamiškėmis bei senais sodais. Rūšių įvairovė čia drastiškai mažesnė nei tropikuose, o drugiai yra priversti prisitaikyti prie šaltų žiemų. Vidutinėse platumuose suaugėliai skraido vasaros viduryje, dažniausiai nuo birželio vidurio iki rugpjūčio pradžios. Per metus išsivysto viena drugių karta. Tai tipiški naktiniai drugiai. Dieną jie praleidžia nejudėdami ant medžių kamienų ar šakų, kur dėl savo maskuojančios spalvos ir formos primena sausus lapus ar žievės atplaišas. Aktyviai skraidyti ir poruotis pradeda tik sutemus, o patinai ypač intensyviai viliojami dirbtinės šviesos šaltinių. Kadangi suaugusių drugių burnos aparatas yra visiškai redukuotas, jie visiškai nesimaitina. Jų gyvenimo trukmė yra trumpa – vos kelios dienos, per kurias jie privalo susiporuoti ir padėti kiaušinius, naudodami vikšro stadijoje sukauptas riebalines atsargas. Patelės kiaušinius deda nedidelėmis grupėmis arba po vieną tiesiai ant mitybinių augalų lapų viršutinės pusės. Kiaušiniai yra neįprastai plokšti, skaidrūs ir primena mažus lašelius. Išsiritę vikšrai maitinasi lapų minkštimu. Pradinėse stadijose jie skeletuoja lapus iš apatinės pusės, o vėliau graužia juos nuo kraštų. Dėl jau minėto gebėjimo išskirti gleives ir slysti pado pagalvėlėmis, jie yra itin tvirtai prisitvirtinę prie substrato, todėl vėjas ar lietus jų lengvai nenupučia. Rudenį, baigęs maitintis, vikšras nusileidžia ant žemės į miško paklotę arba lieka žievės plyšiuose. Čia jis iš šilko ir medienos likučių suverpia kietą, lygiu paviršiumi, statinaitės formos kokoną, kuriame peržiemoja. Vikšras virsta lėliuke tik pavasarį, prieš pat išsiritant suaugėliui. 

     Paplitę visuose pasaulio žemynuose, išskyrus Antarktidą, tačiau didžiausia jų biologinė įvairovė ir gausa telkiasi drėgnuose bei šiltuose tropiniuose bei subtropiniuose regionuose. Aridinėse ir atšiauraus klimato zonose šių drugių praktiškai nėra, o vidutinių platumų juostoje rūšių skaičius drastiškai sumažėja.