Akmenlindės (Lithobiidae) yra Lithobiomorpha būrio, lūpakojų (Chilopoda) šimtakojų šeima, apimanti apie 1 000 rūšių (tai apie 91 % visos Lithobiomorpha būrio įvairovės). 

     Šių lūpakojų kūnas yra sukietėjęs, stipriai sklerotizuotas ir suplokštėjęs, todėl jie lengvai pralenda pro siauriausius paklotės plyšius. Suaugę individai turi fiksuotą segmentų skaičių – jų liemenį sudaro tiksliai 15 segmentų, turinčių po vieną porą kojų. Nugaros pusėje esantys ilgieji skydeliai pakaitomis keičiasi su trumpaisiais. Galvos priekyje yra viena pora ilgų, iš daugybės smulkių narelių sudarytų antenų. Galvos šonuose yra gerai išvystytos paprastosios akelės (ocelli), išsidėsčiusios keliomis eilėmis ir sudarančios tamsių taškelių kekes. Pirmojo liemens segmento galūnės yra virtusios stambiais, į priekį atsikišusiais žandikojais, kurie pamatiniame narelyje turi nuodų liauką. Šių žandikojų galinis narelis užsibaigia aštriu, tuščiaviduriu nageliu, skirtu sušvirkšti nuodus į aukos kūną. Skiriamasis šeimos bruožas yra kieti, aštrūs spygliai ant kojų narelių (šlaunų ir blauzdų), kurių išsidėstymas padeda nustatyti konkrečią rūšį. Paskutinių keturių kojų porų pamatiniuose nareliuose yra aiškiai matomos koksalinės poros, pro kurias atsiveria gynybinį skystį išskiriančios liaukos. Pačiame kūno gale esanti 15-oji kojų pora yra pastebimai ilgesnė, nukreipta atgal, o patelių gale gerai matomi smulkūs lytiniai priedėliai – gonopodijos. 

     Jos gausiai gyvena lapuočių ir mišrių miškų detrite, po pūvančiais lapais, kur susidaro stora, drėgmę sulaikanti danga. Šie šimtakojai aptinkami po nuvirtusių medžių žieve, pūvančiuose rąstuose bei po giliai į žemę įstrigusiais akmenimis, kur mikroklimatas išlieka stabilus net per vasaros sausras. Akmenlindės (ypač paprastoji akmenlindė) lengvai prisitaiko prie žmogaus kaimynystės. Jos dažnos soduose, komposto krūvose, šiltnamiuose, rūsiuose bei prie pastatų pamatų, kur yra pakankamai drėgmės ir maisto. Dieną akmenlindės praleidžia slėptuvėse, o naktį iššliaužia į paklotės paviršių medžioti. Jos grobį persekioja ir aptinka liesdamosi savo jautriomis antenomis. Minta visais smulkiais bestuburiais, kuriuos pajėgia įveikti. Jų maistas yra šoniplaukos, vorai, kolembolos, vabzdžių lervos, maži šliužai ir sliekai. Aptikusios auką, akmenlindės akimirksniu suleidžia žandikojų nuodus. Šie nuodai ne tik paralyžiuoja grobį, bet ir pradeda pirminį vidinį audinių skaidymą (išorinį virškinimą). Šie gyvūnai yra agresyvūs vienišiai. Susitikus dviem individams, ypač esant ribotam maisto kiekiui, kyla kova, pasibaigianti silpnesniojo suėdimu. Patinas padeda spermatoforą ant žemės ir specifiniais judesiais bei antenų prisilietimais vilioja patelę prie jo. Patelė pakelia spermatoforą savo gonopodijomis, o vėliau deda pavienius kiaušinius į dirvą, kruopščiai aplipindama juos žemės dalelėmis, kad paslėptų nuo kitų plėšrūnų. Kaip ir kiti Lithobiomorpha lūpakojai, jos pasižymi anamorfoze (jaunikliai išsirita turėdami mažiau kojų porų). Nepalankiomis sąlygomis jos gali regeneruoti prarastas kojas ar antenų dalis nėrimosi metu. Tai stebėtinai ilgaamžiai gyvūnai, gamtoje išgyvenantys iki 3–4 metų. 

     Šios šeimos natūralus arealas apima visą Europą, Šiaurės Afriką (atlantinę pakrantę), Šiaurės ir Centrinę Aziją (iki pat Tolimųjų Rytų ir Japonijos) bei Šiaurės Ameriką (Kanadą ir JAV). Dėl žmogaus ūkinės veiklos, prekybos augalais ir dirvožemiu, kai kurios labai plastiškos rūšys (pvz., Lithobius forficatus) buvo netyčia įvežtos į Pietų Ameriką, Australiją, Naująją Zelandiją bei Atlanto vandenyno salas, kur sėkmingai natūralizavosi.