Lithobiomorpha yra lūpakojų (Chilopoda) klasės šimtakojų būrys, apimantis apie 1 100–1 500 rūšių (beveik 130 genčių ir pogenčių), kurios skirstomos tik į 2 gyvuojančias šeimas. 

     Šių šimtakojų kūnas yra suplokštėjęs iš nugaros ir pilvo pusių, o tai leidžia jiems lengvai įsisprausti į siaurus plyšius po akmenimis. Išorinė danga yra sklerotizuota, kieta ir chitinizuota, todėl gyvūnas vizualiai primena šarvuotą sutvėrimą. Kūno spalva dažniausiai kinta nuo šviesiai gelsvos iki tamsiai kaštoninės, gintarinės ar raudonai rudos, o kai kurios rūšys (pavyzdžiui, miškuose gyvenanti Lithobius erythrocephalus) turi išsiskiriančias ryškiai raudonas kojas. Blizgantis egzoskeletas efektyviai atspindi šviesą, todėl ką tik išsinėrę gyvūnai atrodo beveik stikliški arba balkšvi, kol vėl visiškai sukietėja. Suaugusio individo liemenį sudaro tiksliai 15 segmentų, kurių kiekvienas turi po vieną porą ilgų, aiškiai nariuotų judėjimo kojų. Nugaros pusėje esantys skydeliai (tergitai) išsidėstę pakaitomis – ilgi skydeliai kaitaliojasi su trumpais, suteikdami kūnui specifinę segmentuotą išvaizdą. Plokščioje, pusapvalėje galvoje gerai matomos ilgos, į priekį ištiestos ir iš daugybės smulkių narelių sudarytos jutimo antenos. Galvos šonuose yra paprastųjų akelių (ocelli) grupės, kurios atrodo kaip tamsių taškelių kekės, nors kai kurios giliau dirvožemyje gyvenančios rūšys yra visiškai aklos. Pirmojo segmento kojos yra virtusios masyviais, į priekį atsikišusiais žandikojais, kurių tamsūs, aštrūs nageliai iš dalies uždengia burnos aparatą.Paskutiniojo segmento kojų pora yra pastebimai ilgesnė už likusias, ištįsusi atgal ir primena savotiškas uodegos ataugas, naudojamas aplinkai uosti ir gynybai. 

     Aptinkami po akmenimis, medžių žieve, nuvirtusiais rąstais, lentomis bei miško samanų paklotėje, kur išlaikomas pastovus mikroklimatas. Šio būrio atstovai (ypač paprastoji akmenlindė) yra dažni soduose, parkuose, komposto krūvose, daržuose ar prie pastatų pamatų, kur gausu drėgnų plyšių. Skirtingai nuo giliai žemėje gyvenančių kirmėliškų žemlindžių, Lithobiomorpha renkasi patį viršutinį dirvožemio sluoksnį bei paklotę, nes jų tvirtas kūnas pritaikytas judėti atvirose mikroertmėse. Tai itin greiti, vikrūs ir agresyvūs plėšrūnai. Jie netyko aukos, o aktyviai bėgiodami naktimis ir, aptikę grobį antenomis, žaibiškai jį sugriebia bei paralyžiuoja žandikojų nuodais. Smulkūs Lithobiomorpha šimtakojai minta kolembolomis, dirvožemio erkėmis ir mažomis vabzdžių lervomis. Didesni individai (iki 3 cm ilgio) lengvai įveikia vabalus, muses, moliuskus (mažus šliužus), vorus bei kitus šimtakojus. Jie yra vienišiai ir pasižymi kanibalizmu. Susitikę du panašaus dydžio individai dažnai stoja į kovą, o mažesnis ar silpnesnis narys yra suėdamas. Apvaisinimas vyksta be tiesioginio kontakto – patinas ant žemės padeda spermos maišelį (spermatoforą), kurį patelė susiranda ir pakelia savo gonopodijomis. Pavasarį ir vasarą patelė deda kiaušinius po vieną tiesiai į dirvą, apvoliodama juos žemės kruopelėmis ir gleivėmis, kad apsaugotų nuo plėšrūnų bei pelėsio. Iš kiaušinio išsirita lerva, turinti tik 7 poras kojų, o likusios kojų poros išauga po kelių nėrimųsi. Tai palyginti ilgaamžiai bestuburiai – kai kurios Lithobius rūšys laboratorinėse sąlygose išgyvena iki 3–5 metų. 

     Plačiai paplitę visame pasaulyje, tačiau didžiausia jų gausa ir rūšinė įvairovė sutinkama Šiaurės pusrutulio vidutinių platumų zonose. Kadangi šie gyvūnai evoliuciškai prisitaikė prie vėsesnio ir drėgnesnio klimato, jų geografinį pasiskirstymą lemia miškų zonos ir tinkama dirvožemio drėgmė. Europoje didžiausia rūšių koncentracija stebima Viduržemio jūros regione (Ispanijoje, Italijoje, Balkanuose), kur dėl kalnuoto reljefo ir izoliuotų urvų sistemų susiformavo daug endeminių bei urvinių rūšių.