Akmeninė kiaunė (Martes foina) yra kiauninių (Mustelidae) šeimos plėšrusis žinduolis. 

     Akmeninė kiaunė pasižymi ištįsusiu, grakščiu bei itin lanksčiu kūnu, kuris idealiai pritaikytas judėti siauruose plyšiuose bei urvuose. Šio plėšriojo žinduolio galva yra pleišto formos, su smailėjančiu snukučiu ir palyginti trumpomis, apvaliomis ausimis. Liemens ilgis paprastai svyruoja nuo 40 iki 54 cm, o uodega yra ilga bei puri, siekianti iki 27 cm. Kojos yra palyginti trumpos, penkiapirštės, su aštriais, pusiau įtraukiamais nagais, padedančiais gyvūnui laipioti medžiais bei uolomis. Suaugusio individo kūno masė dažniausiai yra nedidelė ir svyruoja tarp 1,1 ir 2,3 kg. Šios rūšies kailio spalvinėje gamoje dominuoja pilkai rudi arba šviesiai rusvi atspalviai, o pati povilnė dažniausiai būna balta arba pilkšva. Svarbiausias išorinės morfologijos bruožas yra pakaklės dėmė, kuri visada yra visiškai balta. Ši šviesi dėmė ties krūtine išsišakoja į dvi dalis ir nusitęsia žemyn link priekinių kojų pagrindo. Plikas plėšrūno nosies veidrodėlis yra rausvos spalvos, o tai padeda jį patikimai atskirti nuo miškinės kiaunės. Galiausiai, žiemą šio žvėrelio pėdų pagalvėlės nėra tankiai apaugusios plaukais, todėl pėdsakuose aiškiai matyti atsispaudusios pirštų trynės. 

     Tai tipiška sinantropinė rūšis, dažnai apsigyvenanti žmonių kaimynystėje. Jos nuolat aptinkamos kaimuose, viensėdžiuose, didelėse gyvulininkystės fermose ir net didžiųjų miestų tankiai apgyvendintuose rajonuose. Čia jos gūžtas įsirengia pastatų palėpėse, malkinėse, pašiūrėse, malkų rietuvėse ar rūsiuose. Natūralioje aplinkoje akmeninė kiaunė renkasi uolėtus kalnų šlaitus, senas akmens laužyklas, karjerus, miškų pakraščius, krūmynus, sodus bei parkus. Priešingai nei miškinė kiaunė, ji vengia didelių, gilių ir monolitinių miškų masyvų. Akmeninė kiaunė yra teritorinis, vienatvę mėgstantis gyvūnas, aktyviausias prieblandos ir nakties valandomis, nors vasarą kartais gali būti pastebima ir dieną. Savo individualią teritoriją šie plėšrūnai aktyviai žymi analinių bei pėdų kvapiųjų liaukų sekretu. Tai padeda perduoti informaciją apie individo lytį, amžių bei reprodukcinę būklę kitiems gentainiams. Tai plėšrūnas, turintis labai įvairiapusį racioną. Mitybos pagrindą sudaro smulkūs žinduoliai (peliniai graužikai, žiurkės), paukščiai bei jų kiaušiniai, stambūs vabzdžiai. Bado prispirta, ji gali įsiveržti į paukštides ir pulti naminius paukščius. Svarbią raciono dalį (ypač vasarą ir rudenį) sudaro augalinis maistas – įvairūs vaisiai, kultūrinių bei laukinių augalų uogos. Šiai rūšiai būdinga embrioninė diapauzė. Poravimasis vyksta vasarą – birželio–liepos mėnesiais. Po apvaisinimo blastocista ilgą laiką laisvai būna gimdoje ir nesitvirtina prie jos sienelių. Tikrasis embriono vystymasis atsinaujina tik ankstyvą pavasarį, todėl bendras nėštumas trunka apie 240–280 dienų. Pavasarį (kovo–balandžio mėn.) patelė saugioje gūžtoje veda 3–7 aklus, plikus jauniklius, kurie subręsta antraisiais arba trečiaisiais gyvenimo metais. 

     Rūšis aptinkama beveik visoje žemyninėje Europoje – nuo Iberijos (Ispanijos ir Portugalijos) pusiasalio iki pat Rusijos europinės dalies. Ji gyvena Danijoje, Vidurio bei Pietų Europoje, taip pat Kretos ir kai kuriose kitose Viduržemio jūros salose. Visgi šis gyvūnas natūraliai negyvena Didžiojoje Britanijoje, Airijoje bei Islandijoje. Azijoje paplitimo arealas tęsiasi per Mažąją Aziją, Artimuosius Rytus, Kaukazą, Vidurinę Aziją, Kazachstaną, Afganistaną iki pat Mongolijos bei šiaurinių Himalajų kalnų regionų. Žmogaus valia akmeninės kiaunės buvo įvežtos ir sėkmingai introdukuotos Šiaurės Amerikoje – pvz., laukinė šių gyvūnų populiacija šiuo metu yra įsitvirtinusi Viskonsino valstijoje (JAV). Lietuvoje tai yra savaiminė ir plačiai paplitusi rūšis, sutinkama visoje teritorijoje.