Mustelidae - Kiauniniai

     Kiauniniai (Mustelidae) yra plėšriųjų žinduolių (Carnivora) būrio šeima, kuriai priklauso tokie gyvūnai kaip šeškai, ūdros, barsukai, kiaunės, žebenkštys, šermuonėliai ir erniai. Šeimoje šiuo metu išskiriamos 22–23 gentys ir nuo 62 iki 70 rūšių.

     Kiauninių šeimos gyvūnai pasižymi išskirtine kūno sandara, kuriai būdingas ilgas, lankstus bei lieknas liemuo ir palyginti trumpos, penkiapirštės kojos su pusiau įtraukiamais arba neįtraukiamais nagais. Jų galva nedidelė, snukutis dažniausiai smailas, o ausys trumpos ir apvalios. Šių plėšrūnų kailis yra itin tankus, švelnus ir šiltas, sudarytas iš šiurkštesnių dengiamųjų plaukų bei minkštos povilnės. Kūno dydžiu šios šeimos atstovai skiriasi labiau nei bet kuri kita plėšriųjų žinduolių grupė. Mažiausias šeimos narys yra žebenkštis, sverianti vos 25–250 gramų, o stambiausia sausumos rūšis – ernis, kurio masė gali viršyti 30 kilogramų. Didžiausios pusiau vandens rūšys, tokios kaip didžioji ūdra, kartu su uodega gali pasiekti net iki 1,8 metro ilgį. Daugumos rūšių kailio spalvinėje gamoje vyrauja įvairūs rudi, juodi ar pilki atspalviai, neretai paįvairinti šviesesnėmis dėmėmis gerklės ar krūtinės srityje. Kai kurioms šiaurinėse platumose gyvenančioms rūšims, pvz., šermuonėliui, būdingas sezoninis dimorfizmas, kai žiemą kailis tampa visiškai baltas. Šeimos atstovai turi gerai išvystytas analines kvapo liaukas, gaminančias stipraus kvapo sekretą, skirtą teritorijai žymėti bei gynybai. Galiausiai, jų dantų sistema yra idealiai pritaikyta mėsėdžių mitybai – visi kiauniniai turi stiprius iltinius dantis ir specialius kerpamuosius dantis grobiui smulkinti. 

     Šie gyvūnų biotopų įvairovė yra viena didžiausių tarp visų plėšrūnų. Dauguma rūšių, pvz., miškinė kiaunė (Martes martes) ar šermuonėlis, renkasi įvairaus tipo miškus, krūmynus, pelkių pakraščius bei agrarinį kraštovaizdį. Akmeninė kiaunė (Martes foina) neretai tampa sinantropine rūšimi ir įsikuria žmonių kaimynystėje – pastatuose, parkuose ar soduose. Barsukai (Meles meles) yra prisitaikę gyventi po žeme. Jie kasa sudėtingas, daugiaaukštes urvų sistemas, dažniausiai miškų šlaituose su sausu, lengvu dirvožemiu. Ūdros ir audinės yra glaudžiai susijusios su gėlo vandens telkiniais – srauniomis upėmis, ežerais, kanalais, o jūrinė ūdra gyvena išskirtinai vandenynų pakrantėse. Joms būtini tankiai apaugę, natūralūs krantai, kur galima rasti slėptuvių. Kai kurios kiaunės didžiąją laiko dalį praleidžia medžių lajose, kur puikiai laipioja ir gaudo grobį. Dauguma kiauninių yra pavieniui gyvenantys, naktiniai arba prieblandos gyvūnai, aktyvūs ištisus metus (nežiemoja, išskyrus barsukus, kurie šaltuoju periodu įminga į gilų žiemos miegą). Jie yra itin teritoriniai žvėreliai, savo individualias teritorijas aktyviai žymintys analinių kvapo liaukų sekretu. Smulkesnės rūšys (žebenkštys, šermuonėliai) daugiausia minta peliniais graužikais. Pusiau vandens rūšių mitybos pagrindą sudaro žuvys, vėžiagyviai ir varliagyviai. Barsukai yra visaėdžiai – jų racione svarbią vietą užima sliekai, vabzdžiai, uogos, šakniavaisiai ir smulkūs stuburiniai. Dėl greitos medžiagų apykaitos kiauniniai per parą privalo suėsti daug maisto, palyginti su jų pačių kūno mase. Šeimai būdingas lytinis dimorfizmas, patinai pastebimai stambesni už pateles. Unikalus biologinis bruožas yra embrioninė diapauzė. Pvz., miškinės kiaunės poruojasi liepos mėnesį, tačiau apvaisinta kiaušialąstė gimdoje nesivysto iki pat ankstyvo pavasario. Todėl tikrasis nėštumas trunka trumpai, o jaunikliai gimsta pačiu palankiausiu metu – pavasarį. Jaunikliai gimsta akli, pliki ir visiškai priklausomi nuo motinos. 

     Kiauniniai natūraliai sutinkami Eurazijoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje bei Afrikoje. Jų nėra tik Antarktidoje, Madagaskare ir daugelyje izoliuotų vandenynų salų. Australijos žemyne šie gyvūnai natūraliai niekada negyveno, tačiau vėliau ten buvo introdukuoti žmonių. Naujojoje Zelandijoje XIX a. pabaigoje buvo paleisti šeškai, šermuonėliai ir žebenkštys (siekiant suvaldyti triušių populiaciją), kur dabar jie yra tapę agresyviais invaziniais gyvūnais, keliančiais grėsmę vietiniams paukščiams.